Siūloma stambios prekybos mokestį taikyti atlygiui, prekybininkų gautam už prekes, parduotas fiziniams asmenims, kai šie prekes įsigytų vartojimo tikslais, nesusijusiais su jų verslu, amatu ar profesija.
Prievolė mokėti stambios prekybos mokestį tektų bet kokiems asmenims, kurie savo verslo, amato arba profesijos tikslais savo vardu parduoda prekes vartotojams.
Mokestį mokėtų visi prekybininkai, kurių apyvarta perliptų 2 mln. eurų be PVM per mėnesį. 2 mln. eurų viršijanti apyvarta būtų apmokestinama 1 procento tarifu, siūloma teikiamame įstatyme.
Tikimasi, kad iš mokesčio biudžetas galėtų surinkti 31,9 mln. eurų pajamų.
„Nustatant naują mokestį, siekiama perskirstyti apmokestinamąją naštą tarp mokesčių mokėtojų, veikiančių mažmeninės prekybos sektoriuje“, – teigiama aiškinamajame rašte.
Mokesčio poreikis grindžiamas mažmeninės prekybos rinkos specifika Lietuvoje, susijusia su ypač didelę rinkos galią turinčių stambios prekybos įmonių veikla, taip pat poreikiu skatinti smulkaus verslo plėtrą, siekiant maksimalaus mokestinio teisingumo.
„Preliminariai skaičiuojama, kad 86,21 proc. gautų pajamų iš planuojamo mokesčio valstybė gaus iš ūkio subjektų, besiverčiančių mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai. Prekybos sektoriuje būtų perskirstyta apmokestinamoji našta, nes dideles apyvartas šiame sektoriuje generuojantys asmenys paprastai patiria proporcingai mažesnes sąnaudas nei mažesnes apyvartas generuojantys asmenys“, – tikina įstatymo autoriai.
R.Vainienė: atsilieps kainoms, gali būti, kad neteisėta
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Vainienė patikina, kad toks mokestis bus perkeltas vartotojams, kaip ir kiti netiesioginiai mokesčiai. Ji akcentuoja, kad Lenkijoje toks mokestis taip ir neįsigaliojo, kadangi jo teisėtumą užginčijo Europos Komisija.
„Apyvartos mokestis, jis analogiškas kitiems netiesioginiams mokesčiams kaip akcizai, pridėtinės vertės mokestis – jie atsigula tiesiogiai į kainą, skirtingoms prekėms skirtinga apimtimi. Bet kaip ir PVM, kuomet jį pakelia tam tikru tarifu, jis automatiškai atsispindi kainose“, – patikina R.Vainienė.
Ji sakė, kad sunku įvertinti, kaip pasielgtų prekybininkai, jei toks mokestis būtų – prekės gali brangti ir vienoda apimtimi, arba vienos – daugiau, kitos – mažiau.
„PVM, akcizai, apyvartos mokestis – tai vartotojo mokesčiai. Tai nėra pelno mokestis“, – patikina R.Vainienė.
Tačiau daugiausiai abejonių ekonomistei toks mokestis kelia dėl jo teisėtumo.
„Visų pirma, gal reikėtų pradėti nuo tokio įstatymo teisėtumo. Kuomet Seimo nariai, įregistravę šį projektą, remiasi Lenkijos pavyzdžiu, jie teikia neteisingą informaciją“, – sako R.Vainienė.
Ji paaiškina, kad Lenkijai įvedus šį mokestį, jį užginčijo Europos Komisija, kadangi jis neatitinka valstybės pagalbos draudimo paradigmos, iškraipo konkurenciją.
„Nes mokestis taikomas ne visiems vienodai, o tik kai kuriems prekybininkams ir tai laikoma valstybės parama tiems, kuriems toks mokestis netaikomas“, – sako R.Vainienė.
Pasak jos, dėl šio mokesčio Lenkija su Europos Komisija bylinėjasi.
Ji patikino, kad Lenkija, išsigandusi ginčo su EK, atidėjo sprendimą apyvartos mokestį įvesti – jei tai būtų pripažinta valstybės pagalba, valstybei tektų ne tik grąžinti mokestį visa apimtimi, bet ir kompensuoti nuostolius.
