Aistė Adomavičienė, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė, sako tiesiai – skolas grąžinti trukdo ir bloga skolų grąžinimo sistema. Šiuo metu nuo žmogus, turinčio dvi arba daugiau vykdomųjų bylų ir uždirbančio minimalią algą (MMA), išskaitoma pusė atlyginimo. Jei darbuotojas uždirba daugiau nei minimumą, nuo šios dalies nuskaitoma dar 70 procentų. Vadinasi, darbuotojui, uždirbančiam 600 eurų per mėnesį, paliekami maždaug 260 eurų pragyvenimui. Anot A.Adomavičienės, tokios išskaitos yra vienos didžiausių Europoje ir žmones verčia dirbti nelegaliai arba iš viso nedirbti.
– Kam labiausiai įsiskolinę Lietuvos gyventojai?
– Teisingumo ministerijos duomenimis, daugiau nei pusė, t. y. 60 proc. įsiskolinimų, sudaro įsiskolinimai valstybei. Tai baudos, nesumokėti mokesčiai. Kita ryški dalis – 37 proc. skolų – skolos privačiam sektoriui už komunalines paslaugas, greituosius kreditus, vartojimo paskolas, bankų paskolas ir pan. Ir tik 3 proc. žmonių skolingi kitiems fiziniams asmenims.
– Anksčiau esate minėjusi, kad dabartinę skolų išieškojimo tvarką vertinate labai blogai. Kodėl?
– Dabartinė sistema tiesiog žlugdo skolų turinčius žmones ir nepadeda jiems keisti neaktyvaus gyvenimo būdo. Žmogui tik pradėjus dirbti, nuo jo algos taikomi dideli atskaitymai, nepaliekama ori suma pragyvenimui. Padirba mėnesį ar du, pamato, kad išgyventi už likusį atlyginimą neįmanoma, todėl meta darbą. Skolos skandina žmones Lietuvoje.
Žmogui tik pradėjus dirbti, nuo jo algos taikomi dideli atskaitymai, nepaliekama ori suma pragyvenimui. Padirba mėnesį ar du, pamato, kad išgyventi už likusį atlyginimą neįmanoma, todėl meta darbą. Skolos skandina žmones Lietuvoje.
– Kitaip tariant, labiau apsimoka likti paramos sistemoje?
– Kai pradirbus mėnesį už minimumą po skolos išskaitos lieka apie 200 Eur, tai arba nebedirbi, arba dirbi nelegaliai. Kita problema – Lietuvoje vieno žmogaus skolas paprastai tvarko keli antstoliai. Jeigu įsidarbini mažoje įmonėje, kuri turi vieną buhalterį, dažnai tas buhalteris neturi laiko pervedinėti pinigų keliems antstoliams ir sekti visų skolų. Todėl skolininkai atleidžiami dėl per didelės administracinės naštos. Dėl šių priežasčių žmonės renkasi kitą kelią – valstybės ir nevyriausybinių organizacijų paramą. Dabar socialinė pašalpa yra 122 Eur, taip pat galima pavalgyti labdaros valgyklose bei darbo metu nemokamai pasirinkti drabužių, tad nebelieka akstino dirbti.
– Ką, jūsų nuomone, žmogui psichologiškai reiškia tai, kad pusė jo minimalios algos pervedama skoloms padengti?
– Manau, kad tai tik skatina pyktį bei stumia į visišką neviltį. Kaip viena nedideliame Lietuvos mieste dirbanti socialinė darbuotoja sakė, žmonių įsiskolinimai antstoliams yra kaip kilpa ant kaklo, kurią belieka užsiveržti. Kreditorių padėtis taip pat nepavydėtina: kai žmonės nedirba arba siekia išvengti išieškojimų ir dirba nelegaliai, nėra kaip atgauti skolų.
– Šiuo metu Seime yra pateiktos pataisos, kurios mažintų išieškojimus. Jas priėmus, nuo minimalaus atlyginimo būtų nuskaitoma 10 procentų, turint dvi ar daugiau skolų – 20 procentų. Nuo dalies, viršijančios minimumą – 50 procentų. Kai kurie politikai sako, kad taip skatinsime neatsakingumą. Kaip vertinate tokius teiginius?
– Niekas nesako, kad skolų nereikia grąžinti – priešingai. Bet grąžinimo sąlygos turi būti žmogiškos, sudarančios realią galimybę grąžinti. Seimo kanceliarija atliko analizę, kurioje aiškintasi, kokia skolų grąžinimo sistema veikia Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Estijoje, Latvijoje, Suomijoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Danijoje. Lyginant su šiomis šalimis, Lietuvos skolų išmokėjimo tvarka yra griežčiausia. Netikiu, kad visos šios šalys mano, kad skolų išmokėti nereikia. Tiesiog suvokiama, kad jei skolininkas negalės išgyventi, tai ir skolų niekada negrąžins. Jos taip pat suvokia, kad neturintis iš ko gyventi žmogus bus įkalintas valstybės paramos sistemoje, nedirbs ar dirbs nelegaliai, nemokės mokesčių. Toks žmogus nėra ir negali būti aktyvus pilietis, jis lieka paribyje.
– Kol kas kalbėjome apie mažiausias pajamas gaunančius žmones ir jų situaciją. Bet juk ne visi Lietuvoje uždirba minimalų atlyginimą.
– Jei asmuo turi daugiau nei vieną skolą ir uždirba, pavyzdžiui, 600 Eur „į rankas“, po atskaitymų, jam lieka maždaug 260 Eur. Taigi, ir uždirbant didesnį atlygį nei MMA, išgyventi labai sunku.
– Dalis jūsų minimų skolininkų skolingi valstybei, kiti greitųjų kreditų įmonėms, bankams. Bet yra ir tokių, kurie nemoka alimentų savo vaikams. Ar tokiais atvejais taip pat reikėtų švelninti skolų išieškojimo tvarką?
– Alimentai, skirti vaikų išlaikymui, yra ypač skaudi tema. Pabrėžiu, kad ir pagal dabar galiojančią tvarką, ir pagal teikiamus siūlymus, teismo priteisti alimentai yra atskaitomi nepriklausomai nuo mokėtojo pajamų dydžio. Tokia praktika taikoma ir kaimyninėse šalyse. Skolingiems tėvams nėra mažinami išskaitymai – jie privalo rūpintis savo vaikų išlaikymu.
– Sumažinus atskaitymus, tikėtina, kad žmonės pradės grąžinti skolas, tačiau skolų atsiradimo priežasties tokie pakeitimai nepanaikina. Ką valstybė turėtų daryti, kad žmonės neįsiskolintų iš naujo arba neatsirastų naujų skolininkų?
– Būtinas finansinio raštingumo mokymas. Kartais žmonėms trūksta gyvenimiškų įgūdžių – galvojimo apie savo veiksmus, kokias pasekmes sukelia važiavimas be bilieto, neatsakingas skolinimasis arba pamąstymas, ar pirkinys, kuriam reikalingas vartojimo kreditas, tikrai būtinas. Dažnai žmonės pasiima greituosius kreditus, neišsimoka, o gavę grasinančius laiškus, ima kitą greitąjį kreditą refinansuoti pirmajam. Užsisuka maratonas, iš kurio labai sunku išlipti. Į problemą taip pat reikia žiūrėti kompleksiškai, turime teikti pagalbą įgyjant profesiją, įsidarbinant, kai kuriais atvejais ir laikinai apgyvendinant.
Šiuo metu žmogaus teisių portale manoteises.lt yra paskelbta peticija, raginanti keisti skolų išieškojimo tvarką Lietuvoje. Peticiją galite pasirašyti paspaudę čia.
