„Naikindami išimtis ir didindami mokesčius, privalome užtikrinti, kad to nedarome mažiausiai uždirbančių žmonių sąskaita. Taip pat labai svarbu, kad panaikinus įvairias lengvatas ir surinkus daugiau lėšų biudžetą, jos būtų naudojamos tikslingai – socialinės srities biudžetui didinti: pensijų, socialinės paramos didinimui ir viešųjų paslaugų plėtrai. Tik taip ištrauksime senjorus, žmones su negalia iš skurdo bei suteiksime galimybę į darbo rinką integruotis didesnei daliai žmonių, neskursti ir gyventi oriai“, – sako tinklo vadovė Aistė Adomavičienė.
Pasiūlymus Finansų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms kartu su nevyriausybininkais rengusi Vilniaus universiteto docentė dr. Jekaterina Navickė sako, kad vadinamojo „gyvulių ūkio“ naikinimas seniai pribrendęs klausimas, tačiau ne mažiau svarbu, kad naikinant vienas lengvatas, neatsirastų naujų, dar labiau pajamų nelygybę šalyje didinančių iniciatyvų.
Matome, kad vietoj senų lengvatų, plūsta lobistų siūlymai dėl naujų lengvatų.
„Svarbu neperšokti nuo vilko ant meškos. Matome, kad vietoj senų lengvatų, plūsta lobistų siūlymai dėl naujų lengvatų. Pavyzdžiui, pats pirmasis Lietuvos verslo konfederacijos pasiūlymas mažinti progresinį gyventojų pajamų mokesčio tarifą būtų naudingas tik pačias didžiausias algas gaunantiems, o kitiems tai būtų vien nuostolis dėl dar mažesnio biudžeto surinkimo, prastesnių viešųjų paslaugų“, – sako socialinės politikos ekspertė.
Ekspertė taip pat siūlo svarstyti apie pagalbą mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, kad, panaikinus lengvatas, nedidelės jų pajamos dar labiau nemažėtų. Tokia pagalba galėtų būti numatyta taikant darbo rinkos ar socialinės apsaugos priemones.
„Pirmiausia turi būti naikinamos mokestinės lengvatos, kuriomis didžiąja dalimi pasinaudoja labiau pasiturintys gyventojų sluoksniai bei tos lengvatos, kurių atsisakius į biudžetą būtų surenkama daugiausiai lėšų. Lengvatų naikinimas taip pat turi būti vykdomas kartu su sprendimais, kurie didintų plačių gyventojų grupių pajamas, pavyzdžiui, didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD).
Pirmiausia turi būti naikinamos mokestinės lengvatos, kuriomis didžiąja dalimi pasinaudoja labiau pasiturintys gyventojų sluoksniai.
Padidinus NPD iki minimalios algos mažiausios algos didėtų apie 10 proc. Reikia išlaikyti ir tas lengvatas, kurios yra skirtos aiškiai numatytoms socialiai pažeidžiamoms grupėms arba ribotą laiką skatina įsitraukimą į darbo rinką. Pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio lengvata negalią turintiems arba pirmą individualią veiklą pradedantiems asmenims“ , – tvirtina J.Navickė.
Lietuvą ne vienerius metus kritikuota Europos Komisijos ir Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos dėl didelio skurdo ir pajamų nelygybės šalyje. 2019 m. skurdo rizikos riba Lietuvoje siekė 379 Eur per mėnesį vienam asmeniui, tačiau 2018 m. vidutinė senatvės pensija siekė 312 Eur, vidutinė socialinė piniginė parama nepasiturintiems gyventojams – 81 Eur, šalpos pensijų bazės dydis – 130 Eur.
2018 m. Lietuvos socialinės apsaugos finansavimas nuo bendrojo vidaus produkto siekė tik 15,8 proc. ir buvo beveik perpus mažesnis nei Europos Sąjungos vidurkis (27,9 proc.).
Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas vienija daugiau nei 50 skurdo mažinimo srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų. Su visais pasiūlymais mokesčių reformai susipažinti galima čia.
