2014 m., kuomet naftos kainos krito, prasidėjo kapitalo nutekėjimas, o šalis po truputį pradėjo grimzti į recesiją, V.Putinas į tai reaguoti galėjo atmesdamas ortodoksinę ekonomikos kryptį ir pradėdamas leisti pinigus situacijos gerinimui. Tačiau vietoje to jis perspėjo rusus, kad dėl krizės teks susiveržti diržus.
Maskva priėmė sunkų sprendimą nenaudoti valiutos rezervo lėšų rublio kurso palaikymui ir leido ženkliai nukristi jo vertei.
Maskva priėmė sunkų sprendimą nenaudoti valiutos rezervo lėšų rublio kurso palaikymui ir leido ženkliai nukristi jo vertei. R.Sharma pastebi, kad tai lėmė infliacijos pakilimą, tačiau žvelgiant iš laiko perspektyvos tai buvo išmintingas žingsnis.
Dėl valiutos susilpnėjimo, nepaisant naftos kainų kritimo, iš prekybos „juoduoju auksu“ gautos pajamos nesumažėjo rubliniu ekvivalentu, o būtent tai biudžetui ir svarbiausia.
Remiantis prognozėmis, Rusijos biudžetas bus surinktas pagal planą, jeigu naftos barelio kaina pasieks 50 dolerių. Verta pažymėti, kad ši riba jau beveik pasiekta. Šiuo požiūriu Rusija yra žymiai geresnėje formoje, lyginant su kitomis naftą išgaunančiomis valstybėmis, pavyzdžiui, Saudo Arabija.
Vis dėlto, V.Putino strategiją galima pavadinti gynyba be puolimo.
Buvo žengti žingsniai, kurie padėjo pasiekti ekonomikos stabilumą, ypač tose sferose, kuriose pavyko sustiprinti V.Putino, kaip nacionalinės nepriklausomybės gynėjo, pozicijas. Tačiau ūkio augimui jos nepadėjo. Investicijos, suteikiančios jėgas ekonomikos augimui, vis dar išlieka silpnos.
Pirmoji Rusijos ekonomikos atsigavimo viltis – Vakarų sankcijų atšaukimas, tačiau tokia tikimybė menka. Antroji viltis susijusi su rinkimais 2018 m., po kurių Rusijos premjeru gali tapti reformatorius, tačiau tokie šansai taip pat yra nedideli.
Ilgalaikis Rusijos ūkio augimas neįmanomas be efektyvių ir energingų reformų, tačiau kol kas V.Putinas gerai žaidžia ekonomikos gynybos žaidimą.