Tyrimo metu LB ir KT atliko ir galimai labiausiai paveiktų sumažėjusio kreditavimo SVV įmonių, kurios ne trumpiau nei trejus metus veikia gamybos, paslaugų, prekybos, statybos ir nekilnojamojo turto (NT) ar transporto sektoriuose, apklausą. Ja siekta išsiaiškinti, kaip įmonės vertina savo finansinę būklę ir kredito prieinamumą, finansavimo sąlygas ir kitus aspektus. Tiesa, šis tyrimas neapėmė pandeminių metų.
Jokūbas Markevičius, Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento direktorius, teigė, kad tyrimas buvo pradėtas matant finansavimo SVV mažėjimą. Anot jo, iki 2017 m. tokių tendencijų nebuvo matyti, atvirkščiai, kreditavimo tempai tuo metu augo, todėl susirūpinimas nebuvo toks didelis.
„Tačiau matėme, kad situacija pradėjo keistis nuo 2018 metų antrosios pusės. 2019 metais matėme išaugusius atmestų paraiškų paskolų rodiklius tiek iš apklausų, tiek apskritai iš sumažėjusių kreditavimo tempų. Tai mums ėmė kelti nerimą, nes ekonomikos augimas tuo metu nelėtėjo. Dėl to atsirado išsiskyrimo žirklės. Todėl tuo metu ir pradėjome tyrimą“, – trečiadienį žiniasklaidai sakė J.Markevičius.
Finansavimas traukėsi dar iki pandemijos
Tyrimo duomenimis, iki 2019 m. lėtėjančiu tempu augęs kredito įstaigų paskolų įmonėms portfelis tais metais pradėjo trauktis. O pernai, prasidėjus pandemijai, ši tendencija dar labiau sustiprėjo. SVV įmonių paskolų portfelis 2019 m. mažėjo nepaisant tebesitęsusio ekonomikos augimo, o suteiktų naujų paskolų srautas nuseko 28 proc., palyginti su ankstesnių trejų metų vidurkiu.
Panašiu metu išaugo ir bankų atmetamų SVV įmonių paskolų paraiškų dalis – labiausiai tarp mažųjų įmonių. LB įmonių apklausos duomenimis, tiriamu laikotarpiu – 2018–2019 m. – buvo atmetama daugiau nei pusė labai mažų įmonių paraiškų. Bankų skolinimo sąlygos griežtėjo, o dėl sumažėjusio kelių didesnių bankų, taikiusių mažesnes palūkanų normas, skolinimo srauto įmonėms dažniau teko rinktis brangesnes alternatyvas.
Bendras dviejų institucijų tyrimas taip pat parodė, kad net ir panašios kredito rizikos labai mažų įmonių tikimybė gauti paskolą yra reikšmingai mažesnė nei mažų ar vidutinių įmonių.
Prastėjant kreditavimo sąlygoms bankuose, įmonės ieškojo ir rado finansavimo alternatyvų. Iš kredito unijų 2019 m. jos pasiskolino 40 proc., sutelktinio finansavimo platformų – 92 proc. daugiau nei ankstesniais metais, taip pat naudojosi obligacijų platinimo galimybe – minėtu laikotarpiu tokiu būdu pritraukta 29 proc. daugiau lėšų ir dažniau skolinosi iš kitų ne finansų įmonių.
Trūksta žinių ir atsakomybės
Tyrėjų teigimu, yra kelios priežastys, kodėl prastėjo SVV įmonių finansavimo galimybė. Pirmiausia, bankai atsargiau vertino NT ir statybų bei transporto sektorius dėl, jų vertinimu, augančios šių sektorių įmonių rizikos. Taip pat dalis bankų apskritai buvo mažiau linkę rizikuoti, t. y. rečiau finansavo bet kurios ekonominės veiklos įmones, turinčias prastesnį kredito reitingą. Trečia, kai kurie bankai dėmesį nukreipė į veiklos pertvarkymą, padidino palūkanų normas ir sparčiai sumažino finansuojamų klientų skaičius.
„Tam įtakos turėjo ir atskirų bankų veiksmai, susiję su reorganizacija ar pasitraukimu iš Lietuvos rinkos. Tiesa, visi šie veiksniai vertinami kaip trumpalaikiai“, – teigiama institucijų atliktame tyrime.
Be to, tyrimas atskleidė, kas riboja SVV finansavimo galimybes. Pirmiausia, įmonėms dažnai trūksta tinkamo užstato už paskolas. Antra, trūksta informacijos apie finansavimo alternatyvas ir valstybės pagalbos priemones, įmonės linkusios kreiptis paskolos tik į vieną ar du bankus. Galiausiai, galimybes pasiskolinti riboja finansų apskaitos trūkumai ir finansinės atskaitomybės stoka – beveik trečdalis SVV įmonių nepateikia privalomų metinių ataskaitų ar nurodo turinčios neigiamą kapitalą.
Siūlo didesnį valstybės indėlį
LB kartu su KT pateikė pasiūlymus, kaip galima būtų gerinti SVV kreditavimą. Kartu suinteresuotosios šalys kviečiamos teikti nuomones dėl atlikto tyrimo bei rekomendacijų, parengtų remiantis išsamia analize.
Pirmiausia, siūloma didinti valstybės pagalbos tikslingumą ir efektyvinti nemokumo procesus. Teigiama, kad kartu su finansų įstaigomis reikia peržiūrėti valstybės garantijų teikimą ir orientuoti pagalbą į tvarias, bet rinkoje finansavimo negalinčias gauti vidutinės ir didesnės rizikos bei mažesnes įmones.
Taip pat siūloma plėtoti valstybės pagalbos priemones, kurioms nereikalingas užstatas iš SVV įmonių, ir atpiginti finansavimą finansų įstaigoms, siekiant sumažinti galutinę finansavimo kainą. Kartu siūloma įvertinti valstybės tarpininkavimo paslaugų tarp SVV įmonės ir kredito įstaigos galimybę, kai finansavimo paraiška atmetama be aiškaus pagrindimo.
J.Markevičiaus teigimu, rinka yra svyruojanti, cikliška ir tam tikrais momentais rinkos dalyviai mažina finansavimą. Norint svyravimus sušvelninti, reikalinga valstybės pagalba.
„Todėl manome, kad tam tikri valstybės pagalbos įrankiai galėtų būti patikslinti arba peržiūrėti atsižvelgiant į tai, kam tos pagalbos ciklinių sulėtėjimų metu reikia. Šiuo atveju, matėme, kad kreditavimas buvo sulėtėjęs didesnės rizikos, mažesnėms įmonėms ir būtent toms įmonėms reikia skirti daugiau dėmesio.
Taip pat matome, kad Lietuvos įmonės turi ganėtinai nedaug užstato, ypač mažesnės įmonės, todėl matymas tų priemonių per užstato nereikalaujančias paskolas, pavyzdžiui, lizingą, faktoringą, būtų irgi žingsnis į priekį ir svarstytina priemonė valstybės priemonių kontekste“, – tvirtino jis.
Užstato problemą, J.Markevičiaus teigimu, galima būtų spręsti efektyvinant nemokumo sąrangą, kuri iki 2020 metų Lietuvoje buvo vertinama kaip labai prasta.
„Po to įvyko pokyčių, bet dabartinė situacija neleidžia tinkamai pažvelgti, ar tie pokyčiai atliepia iki tol buvusias problemas. Todėl manome, kad ir toliau tikslinga palaikyti pulsą ir spręsti, ką gali valstybė prisidėti prie tos visos aplinkos skolinimosi gerinimo“, – aiškino jis.
Trūksta finansinio raštingumo
Dar vienas pasiūlymas – mažinti SVV administracinę naštą ir didinti įmonių finansinį raštingumą. Šie siūlymai susiję su siekiu, kad dokumentacijos reikalavimai nebūtų įmonėms trukdis gauti finansavimą. Pavyzdžiui, siūloma, kad būtų vengiama iš įmonės pakartotinai rinkti informaciją, jei ši jau yra pateikta valstybės registruose.
Taip pat siūloma didinti valstybės pagalbos priemonių paraiškų aiškumą ir pritaikyti vieno langelio principą valstybės pagalbos priemonėms administruoti. SVV įmonių finansinis raštingumas galėtų būti didinamas įtraukiant informavimo, konsultavimo, mokymo priemones, pavyzdžiui, organizuojant informacinius seminarus, pasitelkiant finansų įstaigas.
Norima didinti įmonių informuotumą apie finansines alternatyvas. Siūloma parengti ir aktyviau skleisti informaciją SVV įmonėms apie finansavimo šaltinių įvairovę ir tinkamą jų pasirinkimą. Taip pat siūloma siekti susitarimo su rinkos dalyviais, kad finansavimo negavusi įmonė būtų nukreipta į kitas finansų įstaigas.
Galiausiai, organizacijos akcentuoja, jog reikia stiprinti įmonių finansinę atskaitomybę. Siūloma kurti paskatas SVV įmonėms teikti Registrų centrui finansines ataskaitas, nuosekliai informuoti jas apie finansinių ataskaitų teikimo svarbą siekiant kreditavimo ir galimas pasekmes dėl ataskaitų nepateikimo. Taip pat siūloma sustiprinti neigiamą kapitalą turinčių įmonių reguliavimo laikymosi kontrolę.
Konkurencijos tarybos narė Medeina Augustinavičienė pripažįsta, kad daugelis šių priemonių skamba biurokratiškai. Tačiau ji pabrėžia, kad jos turi didelę įtaką įmonių kreditingumui.
„Didinti įmonių finansinį raštingumą atrodo nuvalkiota frazė, bet, pasirodo, ji daro labai didelę įtaką įmonėms, norinčioms gauti paskolą“, – sakė ji.
Bankams nenurodysi
J.Markevičius primena, kad bankai veikia rinkos sąlygomis ir jų paspausti, kad skirtų didesnį dėmesį verslams, institucijos negali.
„Jie tenkina tą paklausą už tą riziką, kurią jie nori tenkinti, kurioje gali dirbti pelningai ir gali veikti tvariai. Lietuvos bankas papildomai liepti skolinti negali. Bet galime sudaryti geresnė aplinką, kad bankai patys noriai skolintų, kad į rinką ateitų nauji žaidėjai. Įmonės teiktų ataskaitas, matytųsi, kad yra mažai šešėlio ir tada bankai noriau skolintų. Tada matysime palankią aplinką bankams skolinti, tiek įmonėms finansuoti, tiek gauti geresnį reitingą“, – tvirtino jis.
M.Augustinavičienė papildė, kad pačios įmonės per mažai naudojasi alternatyviais finansavimo šaltiniais – sutelktiniu finansavimu, kredito unijomis ir t. t.
„Tačiau tai ne tik paties instrumento klausimas, o ir kiek jie yra žinomi, kiek įmonės su jais susipažinusios, kiek pasiryžę ieškoti. Todėl viena iš idėjų ir buvo, jei bankas atsisako suteikti paskolą dėl vidinių ar formalių priežasčių, tuomet įmonė galėtų pasiteirauti paskolos kitame rinkos segmente. Tai viena iš idėjų. Kaip ši mintis rutuliosis, nėra nuspręsta arba nėra žinoma“, – sakė ji.
