Važiuojant kaimyninės Lenkijos miestų ir miestelių gatvėmis tenka pastebėti daugybę mažų įmonių, siūlančių įvairias paslaugas – nuo plaukų kirpimo iki žoliapjovės remonto ar traktoriaus padangų montavimo. Tuo metu Lietuvos miesteliuose panašūs smulkūs individualūs ar šeimyniniai verslai nėra toks dažnas reiškinys.
„Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, analizuojant abiejų šalių istorinę patirtį, švietimo sistemas, ekonomikos išsivystymo lygį, nėra jokių prielaidų teigti, kad lenkai yra verslesni nei lietuviai, tačiau galima rasti kitų esminių skirtumų.
Plėtoti į vidaus rinką nukreiptą verslą ypač sunku tuose Lietuvos regionuose, kuriuose mažai gyventojų, o didelė jų dalis neturi su darbo santykiais susijusių pajamų, yra išlaikomi valstybės – gauna socialines pašalpas
„Turbūt vienas iš svarbesnių veiksnių, galinčių lemti skirtumus, yra gyventojų skaičius. Lenkijoje gyventojų yra beveik 13 kartų daugiau nei Lietuvoje, todėl galimybių vystyti verslą, nukreiptą į vidaus paklausą, taip pat yra daug daugiau. Be to, Lenkija nėra labai smarkiai urbanizuota, gyventojai yra tolygiai pasiskirstę valstybės teritorijoje, o tai reiškia, kad ir mažesniuose miesteliuose yra pakankamai galimybių aptarnauti didesnį gyventojų skaičių“, – sako N. Mačiulis.
Ekonomisto teigimu, plėtoti į vidaus rinką nukreiptą verslą ypač sunku tuose Lietuvos regionuose, kuriuose mažai gyventojų, o didelė jų dalis neturi su darbo santykiais susijusių pajamų, yra išlaikomi valstybės – gauna socialines pašalpas.
Savo ruožtu ekonomistas Romas Lazutka pažymi, kad dar viena smulkiojo verslo nebuvimą Lietuvos regionuose lemianti ypatybė yra šalies dydis. Daugiau pajamų turintys gyventojai reikalingas paslaugas ar produktus gali nesunkiai įsigyti nuvykę į didesnius miestus, kurie yra gana tolygiai išsidėstę visose šalies apskrityse. O jei žmogus planuoja užsiimti verslu, užuot tai daręs mažame miestelyje arba rajono centre, verslą įkuria artimiausiame didesniame mieste, nes čia gali tikėtis daugiau klientų.
Lietuvaičiai verslauja šešėlyje
Savarankiškai dirbančių asmenų skaičius Lietuvoje – vienas mažiausių ES. Lietuvoje jis siekia 9,7 proc. visų dirbančiųjų skaičiaus, mažiau jų – tik Estijoje (8,3 proc.), Danijoje (8,9 proc.) ir Liuksemburge (8,4 proc.). Pagal šį rodiklį pirmauja kurortinės Graikija (31,9 proc.), Italija (23,4 proc.), Portugalija (21,1 proc.). Lenkijoje savarankiškai dirbančių asmenų skaičius siekia 18,9 proc.
Pasak ekonomistės A. Maldeikienės, tikėtina, kad tikrasis savarankiškai dirbančių asmenų skaičius Lietuvoje yra labai panašus į Lenkijos, mat nemažai lietuviško smulkiojo verslo slepiasi šešėlyje.
„Tas skaičius bus visiškai kitoks, jei įvertinsime realią Lietuvos situaciją ir tai, kad didžioji dalis šešėlyje veikiančio verslo yra smulkusis verslas. Daugybė institucinių struktūrų, įstatymų nesuteikia verslui palankių sąlygų įforminti veiklos, todėl rizikuoti jam yra lengviau. Lenkijoje institucinis laukas akivaizdžiai yra palankesnis. Realus savarankiškai dirbančiųjų skaičius Lietuvoje tikriausiai yra labai panašus į Lenkijos“, – kalba ekonomistė.
N. Mačiulis taip pat pabrėžia, kad valstybėse, kuriose daugiau šešėlinės ekonomikos, gali atrodyti, jog gyventojai yra visiškai neverslūs, tačiau tų šalių gyventojų verslumas pasireiškia kontrabanda, nelegaliais verslais: „Šie žmonės verčiasi viskuo: namų tvarkymu, vaikų priežiūra, ūkine veikla. Jei suskaičiuotume ir tokius asmenis, turbūt tas verslumo lygis būtų aukštesnis nei rodo oficiali statistika.“
Anot A. Maldeikienės, kol mokesčių sistema Lietuvoje yra palankesnė turtingiesiems, o ne smulkiems verslininkams, tol savarankiškai dirbančių asmenų skaičius čia, bent jau oficialiai, nedidės.
Moksliniai tyrimai ir ekonomistų analizės rodo, kad daugiausiai verslininkų yra prasčiausiai išsivysčiusiose valstybėse
Daugiausiai verslininkų – skurstančiose valstybėse?
A. Maldeikienė atkreipia dėmesį į tai, kad didelis verslininkų (savarankiškai dirbančių asmenų) skaičius nebūtinai turi būti laikomas teigiamu rodikliu. Moksliniai tyrimai ir ekonomistų analizės rodo, kad daugiausiai verslininkų yra prasčiausiai išsivysčiusiose valstybėse.
„Besivystančiame pasaulyje smulkūs verslininkai gali sudaryti net iki pusės populiacijos. Ganoje 67 proc., Benine net 88 proc. gyventojų yra verslininkai, o, tarkime, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jų skaičius tesiekia 8 proc.“, – pažymi ekonomistė.
N. Mačiulio teigimu, natūralu, kad jei infrastruktūra valstybėje yra visiškai neišvystyta, nėra tiesioginių užsienio investicijų, įmonių, kurios galėtų sukurti darbo vietas, nėra socialinės apsaugos, žmogus turi vieną pasirinkimą – arba mirti, arba dirbti kažką, ką pats sugalvoja. Todėl mažiausiai išsivysčiusiose valstybėse dominuoja būtent individuali ir gana primityvi veikla. Tačiau, pasak ekonomisto, didelis verslininkų skaičius gali rodyti ir labai auštą šalies išsivystymo lygį.
„Mažas Lietuvos verslumo rodiklis rodo, kad šalyje išvystyta socialinė apsauga tenkina bent dalies gyventojų, neturinčių darbinių pajamų, poreikius. Taip pat didelė dalis žmonių gyvenimui gali užsidirbti, dirbdami samdomą darbą. Viena vertus, tai yra gerai, nes nebūtina pačiam kurti verslo idėjų, kad išgyventum. Kita vertus, net ir kai kuriose labai turtingose valstybėse verslumo lygis yra ganėtinai aukštas arba jose yra itin palankios sąlygos verslui steigti“, – kalba ekonomistas.
Anot N. Mačiulio, didelis savarankiškai dirbančių asmenų skaičius gerai išsivysčiusiose valstybėse yra susijęs su aukštojo mokslo, išsilavinimo kokybe bei gerai išvystytomis finansų rinkomis – galimybėmis greitai rasti finansavimą naujai verslo idėjai. Ekonomisto manymu, Lietuvoje verslumo lygis nėra aukštas, nes jaunam žmogui, net ir turinčiam gerą verslo idėją, bet neturinčiam nuosavo kapitalo, ją realizuoti gana sunku.
Tik pastaraisiais metais galima pastebėti atsirandant vis daugiau rizikos kapitalo fondų, kurie imasi finansuoti ne tik besivystantį, tačiau ir idėjos stadijoje esantį verslą. „Manau, ateityje galimybių finansuoti verslą nuo paties pirmo žingsnio padaugės, o tai padidins ir šalies verslumo lygį“, – sako ekonomistas.
