Anot jų, pernai spalį-gruodį nominalios darbo pajamos siekė 1844 eurus (po mokesčių – 1153 eurus) – 12,7 proc. daugiau nei tuo pačiu metu 2021 metais (atitinkamai 1636 ir 1034 eurai).
„Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė sako, kad pajamų augimas buvo ne toks didelis, kaip infliacija, tačiau kainų augimo poveikį gyventojams sumažino.
„Nominalus darbo pajamų augimas buvo spartus ir nors nepavijo infliacijos, sumažino augančių kainų poveikį“, – ketvirtadienį spaudos konferencijoje teigė K.Zitikytė.
Anot jos, gyventojų pajamų augimą daugiausiai lėmė didesnis minimalus atlydinimas ir darbo užmokestis valstybės tarnautojams.
„Sodros“ duomenimis, darbo pajamų atotrūkis šalyje išliko panašus kaip prieš metus: penktadalio daugiausiai uždirbančių apdraustųjų darbo pajamos yra 6,4 karto didesnės nei penktadalio apdraustųjų, kurių darbo pajamos pačios mažiausios.
„Šis rodiklis didesnis už Europos Sąjungos vidurkį, kur didžiausias pajamas gaunantys žmonės gauna penkis kartus daugiau už mažiausias pajamas turinčius“, – „Sodros“ pranešime sako vardija K.Zitikytė.
Anot jos, 2022 metų pabaigoje kas penkto apdraustojo darbo pajamos nesiekė 800 eurų, o tuo pačiu metu 2021-aisiais – kas ketvirto.
Taikomųjų programų kūrėjų ir reklamos specialistų vidutinės darbo pajamos paskutinį praėjusių metų ketvirtį didėjo sparčiausiai – 19 proc.: atitinkamai iki 3,7 tūkst. ir iki 2,5 tūkst. eurų. Viešajame sektoriuje nominalios darbo pajamos labiausiai didėjo švietime – 15 proc., iki 1,6 tūkst. eurų.
Mažiausios pajamos buvo administracinėje ir aptarnavimo veikloje, kurioje veikia apsaugos tarnybos, darbuotojų įdarbinimo įmonės, jose uždirbama vidutiniškai 1,18 tūkst. eurų, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje – 949 eurus.
„Nepaisant energetinės krizės ir kitų sunkumų, su kuriais susidūrė verslas praeitų metų pabaigoje, apdraustųjų skaičius augo. Nedarbo išmokos gavėjų padidėjimas metų pabaigoje buvo nulemtas sezoniškumo“, – vertina Kristina Zitikytė.
Didžiausios vidutinės draudžiamosios pajamos buvo Neringoje gyvenamąją vietą deklaravusių apdraustųjų (2661 euras) ir Vilniaus gyventojų (2141 euras), mažiausios – Kelmės rajone (1 284) ir Kalvarijoje (1 274).
Sostinės pajamų vidurkis yra 47 proc. didesnis už visų kitų Lietuvos savivaldybių gyventojų vidutines pajamas (1458 eurai).
Vilniuje didžiausias darbo pajamas – daugiau nei 3 tūkst. eurų neatskaičius mokesčių – uždirba 23 proc. visų apdraustųjų. Mažiausiai uždirbančiuose rajonuose šis rodiklis siekia 5 proc.
Pensijos augo beveik 14 proc.
Socialinio draudimo išmokos didėjo taip pat sparčiai, kaip kilo gyventojų darbo pajamos: per metus vienos dienos ligos išmoka padidėjo 11 proc., vaiko priežiūros išmoka – 11 proc., nedarbo išmoka – 10 proc.
Pensijų didėjimas buvo sparčiausias per pastaruosius septynerius metus ir siekė 13,8 proc..
„Prie šio augimo prisidėjo ir papildomas pensijų indeksavimas pernai metų viduryje. Be jo pensijos didėjimas per metus būtų siekęs tik 8,5 proc.“, – pranešime sako K.Zitikytė.
Socialinių išmokų skirtumai yra mažesni
Pavyzdžiui, vidutinės nedarbo išmokos skirtumas siekia 15 proc.: 422 eurai mažesnių pajamų savivaldybėse ir 487 eurai didesnių pajamų savivaldybėse. Gyventojų pensijos skiriasi apie 14 proc. – mažiau uždirbančiose savivaldybėse vidutinė pensija turint būtinąjį stažą yra 464 eurai, didesnių pajamų savivaldybėse – 529 eurai.
Matoma tendencija, kad mažesnių pajamų savivaldybėse vienam įmokų mokėtojui tenka daugiau išmokų gavėjų. Pavyzdžiui, 10 savivaldybių, kuriose darbo pajamos didžiausios, dešimčiai apdraustųjų tenka penki senatvės ir netekto darbingumo pensijos gavėjai, šimtui apdraustųjų – penki nedarbo išmokos gavėjai. 10 savivaldybių, kuriose darbo pajamos mažiausios, dešimt apdraustųjų išlaiko aštuonis senatvės ir netekto darbingumo pensijos gavėjus, šimtas apdraustųjų – septynis nedarbo išmokos gavėjus.
„Tikėtina, kad ir toliau vienose savivaldybėse daugės įmokų mokėtojų, kitose – išmokų gavėjų. „Savivaldybių donorių“ ir „savivaldybių gavėjų“ kūrimasis socialiniam draudimui savaime nebūtų problema. Tačiau nerimą kelia besikeičiantis išmokų gavėjų ir įmokų mokėtojų santykis. Šiandien sistema dalį prarastų pajamų sėkmingai kompensuoja. Kai išmokų gavėjų skaičius augs, o įmokų mokėtojų mažės, kils klausimas, kaip sistema turėtų veikti toliau“, – pranešime sako K.Zitikytė.
