Ūkio ministras Dainius Kreivys, balandžio pabaigoje išpranašavęs, kad geometrine progresija augsiantys ekonomikos skatinimo plane numatyti kreditai bus „spyris mūsų verslui“, pasirodė visiškai teisus. Verslininkai valstybės sukurtą, o bankų įgyvendinamą sistemą tikrai vadina spyriu jų darbui, tačiau ne optimistiškuoju požiūriu.
Kaip LŽ teigė Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos valdybos narys, kelių bendrovių savininkas A.Poška, kol kas valstybės remiamą kreditą iš 200 aktyvių jų asociacijos narių jis gavo vienintelis.
„Daugelis mūsų asociacijos verslininkų, išgirdę mano istoriją, dabar išvis banko durų nebepraveria. Tuo metu mūsų asociacija surinko duomenis, koks yra smulkiojo ir vidutinio verslo paskolų poreikis: akivaizdu, kad jų reikėtų septyniems iš dešimties verslininkų“, – tvirtino A.Poška.
Jeigu teigtume, kad tiek įmonių paskolas gavo, pavyzdžiui, Raseinių rajone, sakyčiau, kad tai tikrai gerai. Jeigu kalbėtume apie Kauną – jau būtų liūdna, apie Vilnių – labai liūdna, o Lietuvos mastu – žiauru, tikino A.Poška.
Žiauri statistika
Iš verslui finansuoti numatytų 1,3 mlrd. litų per keturis šalies bankus kol kas smulkiajam ir vidutiniam verslui realiai buvo pasiūlyta vos 120 mln. litų. Didžiosios priemonės pradedamos įgyvendinti tik dabar. Verslininkai jau ne pirmas mėnuo skundžiasi, esą bankai visiškai neatsižvelgia į tai, kad skirsto ne savo, o valstybės pinigus, ir jokių nuolaidų teikdami tokias paskolas nedaro.
Per rugpjūtį pasibaigusį pirmąjį kreditų teikimo etapą trys komerciniai bankai smulkiajam ir vidutiniam verslui turėjo išdalyti 20 mln. litų valstybės pasiskolintų europinių lėšų (maksimali paskolos suma – 170 tūkst. litų). Šiais kreditais pasinaudojo 178 įmonės.
Šiuo metu vis dar tęsiasi antrasis paramos skirstymo etapas, kai keturi komerciniai bankai turi perskirstyti 100 mln. litų valstybės pinigų (maksimalus kreditas – 350 tūkst. litų), paskolos suteiktos 180 smulkių ir vidutinių įmonių.
Akivaizdu, kad per pusę metų valstybės remiamas paskolas sugebėjo gauti mažiau nei 400 smulkių ar vidutinių įmonių. Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje tokių įmonių veikia daugiau nei 65 tūkstančiai.
„Jeigu teigtume, kad tiek įmonių paskolas gavo, pavyzdžiui, Raseinių rajone, sakyčiau, kad tai tikrai gerai. Jeigu kalbėtume apie Kauną – jau būtų liūdna, apie Vilnių – labai liūdna, o Lietuvos mastu – žiauru“, – tikino A.Poška.
Bankų diktatas
Apie tai, kad parama verslui skatinti bus skirstoma per bankus, premjeras Andrius Kubilius prabilo dar vasarį. Jis tvirtino, esą dalyti paskolas iš Europos finansinių institucijų Vyriausybei suteiktų kreditų būtų leista tik tiems bankams, kurie garantuotų, kad pinigai tikrai bus panaudoti verslui skatinti.
Paklaustas, kaip bus užtikrinama, jog gavę injekcijų bankai tikrai skolins pinigus, A.Kubilius tikino, kad jie turės atitikti tam tikrus reikalavimus ir įtikinti, jog pinigus panaudos verslui kredituoti.
Jau tuo metu skambėję verslo analitikų ir net pačių bankininkų įspėjimai, esą pinigų skolinimas yra toks pat verslas kaip ir kiti, todėl bankai nenorės prisiimti papildomų įsipareigojimų ir lengvinti sąlygų dalydami valstybės pinigus, liko neišgirsti.
To, kad nesirengia supaprastinti valstybės remiamų paskolų išdavimo sąlygų, bankai neslepia ir dabar. „Kadangi visą riziką prisiima bankas, o mes esame atsakingi už savo indėlininkų pinigus, atrankos sąlygų tikrai nelengviname“, – prieš kurį laiką LŽ sakė valstybės remiamas paskolas verslui teikiančio „Parex“ banko Verslo ir klientų departamento vadybininkas Vaidotas Gurskas.
Tuo metu verslininkai tokią padėtį vadina akivaizdžiu pasityčiojimu. „Dabar bankai tyčiojasi iš Vyriausybės, užtrenkdami verslininkams duris. Tai – akivaizdus bankų diktatas ir absoliutus nenoras padėti verslui“, – LŽ tvirtino verslininkas A.Poška.
Papildomi reikalavimai
Dar 1990–aisiais įmonę įkūręs A.Poška planų plėtoti verslą neatsisakė ir per krizę. „Visi kalba, kad krizė – sunkus periodas. Aš pažiūrėjau į tai iš kito taško“, – LŽ apie planus imti valstybės kreditą pasakojo verslininkas.
Rugpjūčio pradžioje jis kreipėsi į banką, pagal II paramos etapo sąlygas prašydamas maždaug 270–280 tūkst. litų verslui plėtoti. Kredito verslininkui prireikė, kai kritus nekilnojamojo turto kainoms jis sumanė nusipirkti įmonės veiklai reikalingą sandėlį, o ne nuomotis tam skirtas patalpas, kaip darė iki šiol. Tuo labiau kad A.Poška surado poreikius tenkinantį variantą – 500 kvadratinių metrų sandėlis kartu su biuro patalpomis jam būtų kainavęs 340 tūkst. litų. Dalį pinigų verslininkas ketino mokėti iš savo kišenės, o likusius – pasiskolinti.
Pasak A.Poškos, pirmasis bankas, į kurį jis kreipėsi, „spaudė iš visų pusių“. Iš įmonės buvo paprašyta įvairių papildomų garantijų, nors verslininkas, gavęs paskolą, būtų užstatęs įmonės turtą, kurio vertė tris kartus viršija paskolos sumą, o 80 proc. paskolos sumos būtų garantavusi INVEGA (valstybės įmonė, teikianti paskolų smulkiajam ir vidutiniam verslui garantijas, – red.).
Maža to – verslininkui tris savaites teko rinkti ir bankui teikti įvairius pageidaujamus dokumentus. Paskui dar dvi savaites buvo svarstoma, duoti paskolą ar ne. Atėjus laikui pranešti sprendimą, bankas iš A.Poškos dar paprašė asmeninio paskolos laidavimo.
Pasak verslininko, atsispirti naujai sąlygai jam padėjo tik Smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos valdybos narių patarimai.
„Kalbėjome, kad nieko nėra amžino. Jeigu man kas nors atsitiktų, mano šeima dar liktų ir be būsto. Pamąsčiau, kad tai yra nekorektiškas banko reikalavimas. Daviau sau žodį nesutikti su tokiu pažeminimu ir kreipiausi į kitą banką“, – kalbėjo A.Poška.
Dėl šio sprendimo verslininkas nukentėjo: nusižiūrėto sandėlio pardavėjai, nesulaukę jo sutarties su banku, prekę perleido pinigingesniems pirkėjams.
Dėl šio sprendimo verslininkas nukentėjo: nusižiūrėto sandėlio pardavėjai, nesulaukę jo sutarties su banku, prekę perleido pinigingesniems pirkėjams. A.Poškai teko ieškoti kitų parduodamų patalpų.
Procesas – trys mėnesiai
„Antrasis bankas, į kurį kreipiausi, elgėsi kur kas humaniškiau. Sprendimas dėl paskolos buvo priimtas per tris savaites ir nepareikalauta papildomų sąlygų – užteko įkeisti įmonės jau turimą pastatą“, – sakė A.Poška.
Tačiau, pasak verslininko, oficialus raštas apie teigiamą sprendimą iš banko jį pasiekė tik po 10 dienų, per tą laiką jokių veiksmų nebuvo įmanoma atlikti. Tuo metu naujai surasto sandėlio pardavėjai nerimavo, ar verslininkas tikrai gaus paskolą ir jiems sumokės.
Dar dviejų savaičių A.Poškai prireikė deryboms su INVEGA. „Tikrai nenoriu visko piešti tik juodomis spalvomis. INVEGA sprendimą dėl paskolos garantavimo priėmė tikrai greitai. Be to, ir bankas nusprendė, kad užteks, jei valstybė garantuos ne 80 proc., bet 30 proc. mano paskolos“, – pasakojo verslininkas.
Šiuo metu A.Poška, paskola rūpintis pradėjęs rugpjūtį, teigia pasiekęs „paskutinę stadiją“: bankas priėmė jam palankų sprendimą, verslininkas jau įmokėjo savo dalį (25 proc.) už perkamą objektą, net gavo nuosavybės dokumentus. Tačiau banko skirtų pinigų jis dar negali naudoti – jie užkliuvo tarp banko ir INVEGOS.
„Šiomis dienomis suvedžiau savo įmonės rezultatus ir išsigandau. Per tuos tris mėnesius, kol mėginau gauti paskolą, kol mus tikrino, reikalavo įvairių dokumentų, kitų akcininkų įsipareigojimų ir garantijų, mūsų mažutės įmonės rezultatai labai nukentėjo. Užuot visas mintis ir energiją skyręs darbui, vykdžiau bankų reikalavimus, – pasakojo A.Poška. – Į tokius veiklos rezultatus, kokius dabar matau, kaip įmonės vadovas turėjau sureaguoti jau rugpjūtį. Dabar sprendimus priiminėsiu lapkritį. Ką tai reiškia mažam verslui? Manau, kad mes tam tikru požiūriu iškritome iš aktyvaus rinkos segmento.“
Apynasris veiklai
Tačiau, verslininko A.Poškos teigimu, paskolos gavimo aplinkybės tėra priešistorė. Didžiausią šoką jis patyrė pasirašęs sutartį. „Perskaičius dokumentą kyla klausimas, ar aš apskritai galiu ką nors daryti be banko sutikimo. Ši sutartis mane, kaip verslininką, visiškai suvaržo. Be paskolos iš tiesų negalėjau apsieiti, tačiau nors ją gavau penkeriems metams, stengsiuosi atiduoti kuo greičiau ir atsikratyti keliamų sąlygų“, – tikino jis.
Tai, kad verslininkams kyla sunkumų norint pasinaudoti valstybės per bankus teikiama parama, LŽ taip pat teigė Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkas Danas Arlauskas.
„Verslo rėmimo sistema valstybėje sukurta. Bet aš sakyčiau, kad tiems verslininkams, kurie dar sugeba šiaip taip išgyventi, ir bankai padeda, o tiems, kuriems labai sunku, nepadeda nei jie, nei sukurta sistema“, – aiškino jis.
Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas tikina per neformalius pokalbius su bankų atstovais girdėjęs, kad šie turi problemų dėl blogų paskolų.
Maža to, pasak D.Arlausko, kadangi bankai reikalauja daugybės papildomų garantijų, iš tikrųjų kreditai pasirodo esantys ne tokie ir pigūs, o valstybės pagalba – ne tokia ir didelė, kaip buvo žadėta.
Nenori rizikuoti
Ekonomikos profesoriaus Povilo Gylio manymu, Vyriausybės garsiai reklamuotas verslo skatinimo planas iš tiesų yra neveiksmingas.
„Vyriausybės politika sudavė smūgį visam, taip pat ir vidutiniam, verslui. Pinigų verslui skatinti, pirmiausia, skirta per mažai, antra, pavyzdžiai rodo, kad jie yra sunkiai prieinami. Bankai valstybės skirtus pinigus dalija pagal savo pačių keliamus reikalavimus, o kreditavimo sistema yra beveik sustingusi. Ką jau kalbėti apie smulkiuosius verslininkus, jei net didžiosios bendrovės negali gauti kredito“, – sakė jis.
Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas tikina per neformalius pokalbius su bankų atstovais girdėjęs, kad šie turi problemų dėl blogų paskolų.
„Kol tos problemos neišspręstos, jie labai konservatyviai žiūri į kreditavimą apskritai, ypač verslo, kadangi jis šiuo metu patekęs į sudėtingą padėtį. Bet kuris bankas bijo priartėti prie ribos, kai bus paskelbta, kad jis nebeturi pakankamai kapitalo savo funkcijoms atlikti“, – kalbėjo jis.
Pasak S.Jakeliūno, ne taip seniai su Lietuvos bankų asociacijos prezidentu Stasiu Kropu jis kalbėjosi apie naująją Lietuvos banko finansinio stabilumo apžvalgą.
„Ten rašoma, kad bankams dabar palankiau nekredituoti, siekiant išlaikyti kapitalo pakankamumą, negu rizikuoti teikiant paskolas, o paskui, jei tos paskolos bus problemiškos, turėti kapitalo stygiaus problemų. Parodžiau S.Kropui šį teiginį. Jis linktelėjo galva – pritarė“, – sakė analitikas.
