Kyla klausimas, ar dar ilgai Rusija bus toksiška? Metus ar penkerius? O gal dešimt metų? Tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir Lietuvą, žavėjosi šia gėrybėmis viliojančia oaze. Deja, galiausiai užaugino drakoną.
Rusija visada puolė ir žudė
Rusijos istorija – kone nesibaigiančių karų, ginkluotų konfliktų, žiaurių priešpriešų ir specialiųjų operacijų virtinė. Istorikai suskaičiavo, kad, pradedant nuo XVII a. pab., kai susikūrė Rusijos imperija, iki šių dienų, Rusija dalyvavo daugiau nei 75 karuose ir ginkluotuose konfliktuose.
Todėl galima teigti, kad požiūrį į Rusiją, kaip šalį agresorę, ji užsitarnavo nuosekliais, brutalią jėgą demonstruojančiais veiksmais tiek prieš kaimynines valstybes, tiek prieš kitas šalis.
Rusija visais laikais pasaulį stebino savo beatodairišku žiaurumu, kuomet žmogaus gyvybės – tik skaičius, įrankis įbauginti. Pagrindinis tikslas – pergalė. Nesvarbu tikra ar įsivaizduojama – čia jau požiūrio klausimas. Pergalė siekiama bet kokia kaina, nepaisant praradimų. Tokią taktiką rinkosi Petras I-asis, tokia pati išliko ir Antrajame pasauliniame kare.
Vis dar gajus mitas, kad „Rusija niekada nieko neužpuolė“. Tačiau tik pažvelgus į žemėlapį galima nusistebėti – kokiu būdu ši taiki ir draugiška šalis per 350 metų sugebėjo padidinti savo teritoriją daugiau nei 7 kartus – nuo 3 mln. kvadratinių kilometrų 1547 m. iki 21,8 mln. kvadratinių kilometrų 1914 m.?
Mes patys auginome šį drakoną
Nuo seniausių laikų gyventi Rusijos pašonėje reiškė nuolatinį galvos skausmą. Kaimynų puolimai šiai šaliai tapo kone fetišu. Tačiau istorija atskleidžia, kad po kiekvieno karo, žudynių, grobimų pasisotinęs drakonas nurimdavo ir nuosekliai viliodavo Vakarų šalių vadovus, pirklius, verslininkus. Jų pagalba gaudavo finansinių „injekcijų“, užgydydavo savo žaizdas ir sukaupdavo jėgas naujam, mirtį sėjančiam žygiui.
Spalio revoliucija, sukūrusi naują monstrą – Sovietų sąjungą, įvyko su Vokietijos parama bei finansine pagalba revoliucionieriams. Antrojo pasaulinio karo metu Vakarų šalys visokeriopai finansavo Stalino karo mašiną, kol galiausiai ji pavergė visą Rytų Europą. Po Sovietų sąjungos žlugimo 1991 m., Vakarai taip pat rėmė, siuntė maistą, finansavo specialias programas, skatino verslininkus investuoti.
Taip sužeistas drakonas pakilo į dangų ir vėl ėmė sėti mirtį. Karas Gruzijoje 2008 m., 2014 m. Kryme ir invazija į Donbasą liko be realių sankcijų. Vakarai patys tiekė karinę įrangą, naikintuvams, tankams modernizuoti reikalingas priemones. Rusijoje įsikūrė kone visi didžiausi tarptautiniai prekių ženklai, o korporacijos, primerkusios akis į žiaurų valdžios elgesį su savo piliečiais, kasmet skaičiavo augantį pelną. Tai vyko tol, kol drakonas išsitiesė visu ūgiu ir vėl pasėjo mirtį Europoje.
Rusija, kurioje gyvena daugiau nei 140 mln. gyventojų, visada buvo globalaus verslo akį traukiančia oaze, kur galima greitai ir gerai užsidirbti. Tai – viena didžiausių ir potencialiausių rinkų Eurazijoje. Pirmieji tuo pasinaudoję – išloš daugiausia. Iš kitos pusės – tai puiki galimybė išnaudoti Rusiją ir gauti iš jos žaliavas, gamtos gėrybes. Taip prasidėjusios ir įsibėgėjusios pelno lenktynės įsuko pakankamą finansinį srautą, leidusį drakonui atsistoti ant kojų.
Rusijoje verslai kuriami apgaule
Rusijoje matomas įprastas kelias kurti verslą – be jokios sąžinės graužaties kopijuojami ne tik logotipai, produktai, bet ir verslo modelis. Tai rodo tik viena – būtina bėgti nuo tos rinkos ir neatsigręžti atgal.
Mano asmeninė patirtis, kai mėginau pasitikėti rusų verslininkais ir bandžiau su jais sudaryti verslo sandorį, atvėrė akis – sąžiningo verslo modelio jie nepažįsta. Apgauti, išvilioti informaciją ir pasinaudoti – tipiškas jų veikimo principas.
Kai Rusijos verslo partneriai be jokių skrupulų, deklaravę itin didelį susidomėjimą sandoriu, pavogė „Čili“ frančizę, teko tai priimti kaip gyvenimo pamoką. Taip jie daro verslą – pasiima tai, ko reikia, ir pradingsta. Pinigai Rusijoje – savaime suprantamas dalykas. Nereikia įdėti daug pastangų juos gauti. Kaip žinia, daugelis ten iškilusių oligarchų veikia su aukščiausio rango pareigūnų žinia.
Kodėl pakibau ant jų kabliuko, paklausite? Įspūdis, kurį jie geba sukurti pradžioje – gebėjimas meistriškai plauti smegenis. Visa ši šalis pastatyta ant groteskiško manipuliacijų mechanizmo.
Tikėjimas, kad pasirašius sutartį esi užtikrintas sandorio sėkme – Achilo kulnas. Jokios sutartys ar įsipareigojimai jiems negalioja. Rusijos teisinė sistema ir jos suvokimas toli gražu nėra toks, kokį mes puoselėjame Vakaruose.
Teisė ten pritaikoma įvairiai, taip, kaip reikia pagal situaciją. Net posakis tam apibūdinti puikiai tinkamas – yra lygūs ir lygesni. Valstybei palankiam elitui teisinės normos nėra taikomos arba jų rėmai gerokai platesni. Pati teisė gali būti interpretuojama visiškai priešingai, kai reikia susidoroti su netinkamais arba neįtikusiais asmenimis.
Ir kitaip nebus. Reikia įsisąmoninti – Rusija yra toksiška. Ji veikia pagal kriminalinio pasaulio taisykles, o verslas – ne išimtis. Daug Vakarų ir Lietuvos verslininkų, bandę plėtoti verslą Rusijoje, liko apgauti, apvogti. Tačiau tik nedaugelis ryžtasi apie tai pasakoti – nesmagu prisiminti, nėra malonu girtis, pasakoti. Dažniausiai nurašoma į nuostolius, numojama ranka ir einama į kitas sferas, šalis.
Net pavykus pasiekti išimtį ir sukūrus pelningą verslą Rusijoje – ilguoju periodu, neabejoju, praradimai vis tiek garantuoti. Jei nori būti ten priimtas – turi būti toks, kaip ir jie. Dvokti degtine, gebėti tvarkytis su papildomais pinigų srautais ir turėti išskirtinių, ne visiems mirtingiesiems galimų, ryšių.
Istorija negailestinga, tai jau trečias kartas per keletą dešimtmečių, kai dėl nepalankios geopolitinės situacijos verslams tenka trauktis iš Rusijos rinkos.
Dabartinis pasitraukimas iš Rusijos – trečias. Dėkime visas pastangas, kad būtų paskutinis. Pirmą kartą Lietuvai teko ieškoti rinkų Vakaruose iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, antrą kartą – 1998 m., kai Rusija patyrė finansinį krachą. Dabartinis, trečias kartas, lėtai prasidėjęs 2014 m., įvedus pirmąsias sankcijas, 2022 m. turėtų būti galutinis.
Tad ar ne laikas labai aiškiai sau atsakyti, kiek dar tokių kartų reikės, kiek dar norėsite patirti po kojomis slystančios žemės jausmą, kad suprastumėte, jog šlovingosios Rusijos rinka sėkmingam darbui – tik apdairiai manipuliuojamas oazės miražas, o jame slepiasi sužeistas ir klastingas drakonas.
