Trumpa Konkurencijos įstatymo pataisa, kurią užregistravo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai Tomas Tomilinas, Vytautas Bakas, Aušra Papirtienė, Gediminas Vasiliauskas, įtraukia vieną papildomą išimtį, kada negaliotų draudimai verslui sudaryti susitarimus.
Verslui siūloma leisti tartis, kai susitarimai „gerina tam tikros ūkio šakos darbuotojų darbo sąlygas“.
Iki šiol karteliniu ar konkurenciją ribojančiu susitarimu pagal įstatymą nelaikomas toks susitarimas, „kuris skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos“.
LLRI prezidentas Ž.Šilėnas nuogąstauja, kad priėmus pataisą „dvi įmonės galės susitarti, pvz., kelti kainas, viena su kita nekonkuruoti, pasidalinti rinką, o teisme ginčytis, kad dėl tokio susitarimo galėjo pakelti atlyginimus“.
„Pamenate, kaip valdžia sakė, kad kovos su monopolijomis ir karteliais? Kaip kovos su susitarimais kelti kainas vartotojams? Bet dabar valdžia siūlo leisti kartelinius susitarimus, jei gerini darbuotojų darbo sąlygas?“ – socialiniame tinkle nauja pataisa abejoja Ž.Šilėnas.
Jis 15min aiškina, kad Konkurencijos įstatymas taikomas visoms įmonėms ir yra daug variantų, kai susitarimas gali būti naudingas verslui ir darbuotojams, bet ne vartotojams.
Vienas pataisos autorių T.Tomilinas tikina priešingai – iki šiol įmonės galėjo tartis dėl įrangos atnaujinimo ar investicijų, tačiau bet kokios iniciatyvos, kurios leistų pagerinti sąlygas darbuotojams, pvz., dėl darbo savaitgaliais, negalėjo būti net diskutuojamos – draudžia Konkurencijos įstatymas.
T.Tomilinas: dabar įmonės gali tartis dėl mašinų, bet negali dėl žmonių
Seimui antradienį pateikta pataisa lydi naują projektą „Socialinio dialogo skatinimo įstatymas“. Visam paketui Seime po pateikimo pritarta.
Autoriai deklaruoja, kad viso paketo tikslas – paskatinti aukštesnio lygmens (nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu veikiančių) profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų socialinį dialogą, kolektyvinių sutarčių sudarymą.
„Du verslininkai, prekybos centrai, dabar gali susitarti dėl naujų kasos aparatų diegimo, dėl didžiulių investicijų į technologinį atsinaujinimą, jeigu jie turi tokią galimybę – tai taip teoriškai gali kelti kainas, bet mes tai leidžiame. Dėl įrenginių tartis leidžiama. O, pvz., dėl darbuotojų nedarbo per Kalėdas – čia jau prasideda visokios interpretacijos, kad net to tartis negali. Įmonės negali tartis dėl kokių nors elementariausių socialinių sąlygų pagerinimų“, – problemą Konkurencijos įstatyme įžvelgia T.Tomilinas.
Anot jo, tai yra netgi nehumaniška – jei verslo susitarimai atitinka viešąjį interesą ir gerina socialinę padėtį, apie jokius draudimus „negali būti nė kalbos“.
„Šiandien mes neturėjome galimybės normaliai tartis dėl Kalėdų darbuotojams. Tai kokiomis sąlygomis mes gyvename? Ar tikrai mes darbuotojus traktuojame kaip mažiau reikšmingus subjektus, nei įrenginiai, ar sienų spalva? Žmonės mums tiek nesvarbūs?“ – vertina T.Tomilinas.
Anot jo, nedidelė pataisa ir toliau leis akylai stebėti konkurenciją, kad nebūtų neteisėtų pažeidimų ar susitarimų tarp įmonių. Be to, nebūtinai nauji susitarimai didins kainas.
„Jei verslas iš tikrųjų deda bendras pastangas pagerinti situaciją, pvz., darbuotojų gerovę, tai nebūtinai reiškia darbuotojų atlyginimus. Tai gali būti kažkokios sąlygos: Kalėdų, Velykų šventės, elementarios socialinės atsakomybės iniciatyvos. Tai nebūtinai paveiks kainas“, – sako T.Tomilinas.
Tačiau jis pripažino, kad maži atlyginimai kai kuriose verslo srityse yra pagrindinė problema ir viliasi, kad šią problemą pataisa taip pat padėtų spręsti.
„Jei kalbama apie technologines inovacijas, kurios gerina bendrą situaciją, iki šiol normalu, kad konkurencijos teisė netaikoma, nes visiems nuo to bus geriau. Šiuo atveju aš siūlau tą patį – jei mes turime socialinę inovaciją, tai kodėl čia taikyti konkurencijos teisę, kam mums tų žiaurių taisyklių laikytis“, – argumentuoja T.Tomilinas.
Jis pridūrė, kad komitetuose visas paketas bus svarstomas, į diskusijas įtraukiant ir pačią Konkurencijos tarybą.
„Čia dar tik pateikimas, mes tikrai neskubinsime šio įstatymo, aš tiesiog noriu atverti diskusiją apie tai. Mes per daug diskutuojam apie nereikšmingus dalykus, ir kartais ne visuomet jaučiame, kur yra pagrindinės bėdos“, – kalba T.Tomilinas.
Ž.Šilėno tokia argumentacija neįtikina.
„Jei du prekybos centrai susitars nedirbti sekmadieniais, kuo tai savo esme skirsis nuo to, jei du prekybos centrai susitartų nekonkuruoti, pvz., tu „nelendi“ į Šiaurės miestelį, o aš – į Pilaitę? Ir kodėl daroma prielaida, kad uždrausti sekmadieniais dirbti yra „darbuotojo sąlygų gerinimas“? Juk parduotuvių darbuotojams mokama už dirbtų valandų skaičių. Jei dirbti sekmadieniais uždrausta, tai ir darbuotojų reikės mažiau“, – abejoja Ž.Šilėnas.
Ž.Šilėnas: kova su karteliais neretai yra subjektyvi
Ž.Šilėnas įžvelgia, kad įvairios panašios išimtys sudaro sąlygas neobjektyviai vertinti rinkos dalyvius.
„Žiūrint plačiau tai galima ginčytis, kad apskritai ir globaliai žiūrint kova su karteliais neretai yra subjektyvi. Lygiai taip pat galima ginčytis, kad karteliai ar monopolijos be valstybės leidimo yra neįmanomi. Kad jei valstybės kuria kartelius ar monopolijas, tuomet – viskas gerai“, – vertina Ž.Šilėnas.
Anot jo, to pavyzdžiu galima laikyti itin daug sričių: nuo „Lietuvos geležinkelių“ tranzitinių krovinių iki Naftą eksportuojančias šalis jungiančio kartelio OPEC.
„Šis siūlomas pakeitimas yra iš tos pačios operos. Suprask, jei „geros“, „populiarios“, „pūkuotos“ su valdžia nekonfliktuojančios įmonės susitars – tai gal kartelį ir leis (arba bent jau nebaus). Bet jei įmonė sėkminga, nepopuliari, ir, neduokdie, turi nuomonę, kuri nesutampa su valdžios – tuomet, laikykitės“, – nuogąstavimais pasidalino Ž.Šilėnas.
