S.Polikandriotis yra dizaineris, kartu su kolega jis įkūrė įmonę, kurioje dirba šešiese. Dirba kaip barbės devyndarbės – daro viską nuo laikraščių, žurnalų dizaino iki videopaslaugų ar net prezentacijų, įmonių logotipų kūrimo.
Dabar, kai samdau žmonių, neklausiu, ar jis žino, kaip sukurti žurnalą. Klausiu – ar jis viską moka daryti.
„Dabar, kai samdau žmogų, neklausiu, ar jis žino, kaip sukurti žurnalą. Klausiu – ar jis viską moka daryti. Verslas dabar taip samdo žmones. Man yra 40 metų ir aš dabar mokausi daug dalykų. Tai nėra sveika darbo aplinka“, – pasakojo jis.
Kasdien – baimė netekti darbo
S.Polikandriotis yra žmogus, sukūręs „Le Monde“ dizainą, 2008 metais pelnęs apdovanojimą už geriausią laikraščio dizainą pasaulyje, dirbęs Berlyne leidybos įmonei, kuriai priklauso „Bild“, sukūręs „Eurosport“ puslapio dizainą.
Iki krizės, pasakojo jis, buvo dirbama ne tik dėl pinigų, bet ir dėl saviraiškos, pripažinimo. Tačiau, kai baigėsi įmonių pinigai, liko tik noras viską padaryti kuo pigiau, todėl ir kūrybos liko mažai.
„Dirbau daug, bet man už tai mokėjo, todėl nesiskundžiau. Dabar visi kelia reikalavimą užduotį padaryti kuo pigiau, o kaip – nesvarbu. Jiems svarbu tik kaštai, tik tai, kad produktas būtų pristatytas rinkoje“, – pasakojo S.Polikandriotis.
Jis įvairiems žurnalams dirbo apie 20 metų. Darbą, kurį anksčiau padarydavo 4 ar 6 žmonės, dabar daro vienas.
„Dabar verslui reikia tokių žmonių, kurie gali daryti labai daug darbų. Aš padariau dar gerų darbų, bet dabar mes darome viską, kas yra kvaila – juk negali būti geriausias visur, gali būti geriausias tik kažkur“, – pasakojo vyras.
Jis dirba tarptautinėje rinkoje ir, nors yra patikimas, į jį žiūrima nepatikliai dėl situacijos Graikijoje. Šiuo metu, kol neveikia bankai, jis negali atsiskaityti su užsienio įmonėmis, pavyzdžiui, negali sumokėti „Adobe“ už programinę įrangą. Todėl tyliai priduria, kad yra priverstas naudotis nelegalia. Žmogus, kuris sukūrė „Le Monde“.
Jo žmona yra graikiškosios „Marie Claire“ vyriausioji redaktorė. Uždirba vos 2 tūkst. eurų ir kasdien bijo, kad gali likti be darbo.
„Mano žmona vakar verkė. Ji bijo, kad neteks darbo, nes galbūt bus uždarytas žurnalas, kurio vyriausioji redaktorė ji yra“, – pasakojo S.Polikandriotis, pabrėždamas, kad net ir darbštiems bei talentingiems žmonėms gyventi Graikijoje šiuo metu yra labai sunku.
Už straipsnį – 20 eurų
S.Polikandriočio žmona dirba didžiausiai Graikijos leidybos kompanijai. Tačiau net ir tai negarantuoja jai ramybės. Vietoje 12 „Marie Claire“ numerių šiemet veikiausiai bus išleista tik 11 arba 10.
Žurnalas, kai tik buvo pranešta apie bankų uždarymą, neteko maždaug 10 proc. reklamos užsakymų. Todėl graiko žmona jau sunkiai miega naktimis. Ir visas rūpestis ir atsakomybė – vos už 2 tūkst. eurų. Tiek uždirba vyriausioji redaktorė.
„Mano žmona, jeigu netektų darbo, jį rastų sunkiai. Nors ji yra labai darbšti ir gabi. Bet nebėra žurnalų. Įsivaizduokite, kad 20 metų dirbate, lipate karjeros laiptais. Galiausiai pasiekiate savo svajonę – jūs užkopėte karjeros laiptais.
Tačiau tai yra ne tik postas – jūs visą laiką kuriate ir dėl to esate laiminga. Tai nėra darbas gamykloje, kurio siektum tik dėl pinigų ir pozicijos. Tai yra kūryba. Mano žmona uždirba 2 tūkst. eurų – vyriausiajai redaktorei tai yra kvaili pinigai“, – pasakojo S.Polikandriotis.
Jau geriau dirbti bare, o kūrybinę energiją palikti sau, jau geriau rašyti tinklaraštį ar pan. Geriau eik ir išnaudok savo kūną – dažyk namus, sodink pomidorus, bet neeikvok savo proto.
Jeigu ji netektų darbo, galėtų už pinigus rašyti tekstus. Tačiau už juos yra mokami absurdiški pinigai – vos 20–30 eurų. S.Polikandriotis sako, kad jau verčiau eiti sienų dažyti, nei eikvotų kūrybinę energiją už centus.
„20 eurų per dieną galima gauti kaip išmaldą. Tai yra kvaila. Jau geriau dirbti bare, o kūrybinę energiją palikti sau, jau geriau rašyti tinklaraštį ar pan. Geriau eik ir išnaudok savo kūną – dažyk namus, sodink pomidorus, bet neeikvok savo proto“, – svarstė jis.
Vyro žmona per mėnesį gauna 2 tūkst. eurų – už tiek išgyventi Atėnuose yra įmanoma. Tačiau yra daug tokių, kurie per mėnesį gauna vos 500–600 eurų, – tiek vos pakanka maistui iš prekybos centro.
Jokios vilties įsidarbinti
„Mano pabrolys turi 2 vaikus. Jo žmona dirbo darbovietėje, kur algos negavo metus. Ji paliko darbą, kartu su kolegomis kreipėsi į teismą, darbo negavo dar pusantrų metų. Tai reiškia, kad moteris negaudavo visiškai jokių pajamų 2,5 metų. O jos vyras nedirba, kiek tik aš jį pažįstu. Jis niekada neturėjo pastovaus darbo daugiau nei dvejus metus – jis gauna darbą ir tada staiga kažkas nutinka, pavyzdžiui, užsidaro žurnalas ir t.t.“, – apie liūdną šeimos padėtį pasakojo S.Polikandriotis.
Jo pabrolys per mėnesį surenka vos 600 eurų, kurių neužtenka ne tik oriam, bet pragyvenimui apskritai.
„Jį užklupdavo panikos priepuoliai, nė vieno jų tėvai negali jiems padėti. Jie jau pakeitė tris namus per paskutinius ketverius metus dėl to, kad neturėjo pakankamai pinigų nuomai, ir būdavo tiesiog išprašomi iš namų. Aš net neįsivaizduoju, kiek jis skolingas yra – jis negali mokėti už nuomą, mokesčių. Jis gyvena maždaug iš 600 eurų per mėnesį, kai keturių asmenų šeimai reikia mažiausiai 2–3 tūkst. eurų“, – apie savo 48 metų draugą pasakojo graikas.
Jūs tik pagalvokite – mes 30 metų gyvenome labai gerai – galėjome skolintis ir pirkti, ką tik norėjome.
Tokių žmonių, pasak jo, Graikijoje yra tikrai daug ir taupymo programa, žinoma, jiems nepadėjo. Todėl S.Polikandriotis sako suprantantis, kodėl jie balsavo prieš kreditorių reikalavimus.
„Jūs tik pagalvokite – mes 30 metų gyvenome labai gerai – galėjome skolintis ir pirkti, ką tik norėjome. Tu galėjai turėti darbą net ir tokiu atveju, jeigu nebuvai itin geras profesionalas. Žmonės, kurie dirbo ne itin gerai, buvo atleisti pirmieji. Jie dabar tikrai neberas darbo. Vyras, apie kurį jums pasakoju, yra 48 metų, ne itin geras darbuotojas – kas jam dabar duos darbo? Jis nėra blogas darbuotojas, bet jis nėra geriausias. O darbdaviai dabar ieško žmonių, kurie sugeba padaryti labai daug ir labai gerai“, – pasakojo jis.
Referendume S.Polikandriotis pasisakė už kreditorių reikalavimus, nes mano, kad tai yra judėjimas į priekį. Juk tie geri laikai, kai visi skolinosi, nebegrįš. Juk kas skolins bankrutavusiai Graikijai – šaliai, kuri negrąžina skolų?
„Reikia kentėti“
S.Polikandriotis sako buvęs naivus – galvojo, kad po penkerių metų taupymo žmonės susipras. Tačiau jie balsavo už „Syrizą“ – partiją, kuri, kaip sako S.Polikandriotis, melavo žmonėms.
„Aš galvojau, kad žmonės supras, kad tų pinigų nėra, bet žmonės patikėjo, kad krizė į Graikiją atėjo todėl, kad kažkas pasirašė memorandumą. Tačiau tai netiesa. Memorandumas buvo pasirašytas todėl, kad pas mus atėjo krizė, o krizė atėjo todėl, kad skolinomės. O dabar neturime mechanizmo pinigams pagaminti – ES pinigai įsisavinti investuojant į bevertes gamyklas, kurios dabar stovi nenaudojamos, arba tiesiog „nusėdo“ kišenėse“, – pasakojo S.Polikandriotis.
Jeigu žmonės visą tą energiją, kurią įdėjo ieškodami būdų, kaip pasisavinti pinigus, būtų išeikvoję ką nors kurdami, vyro teigimu, Graikija dabar būtų labai turtinga valstybė.
Jeigu žmonės visą tą energiją, kurią įdėjo ieškodami būdų, kaip pasisavinti pinigus, būtų išeikvoję ką nors kurdami, vyro teigimu, Graikija dabar būtų labai turtinga valstybė.
„Situacija Graikijoje yra labai bloga. Manau, ji ir toliau blogės. Tačiau mes skolinomės 30 metų, gyvenome kaip karaliai už pinigus, kurių neužsidirbome. Turime už tai sumokėti. Kuo skaudžiau už tai sumokėsime, kuo greičiau pasikeisime. Aš nenoriu kentėti, nenoriu, bet mes turime. Reikia dirbti. Aš radau būdą augti ir krizės metu. Aišku, reikia sunkiai dirbti ir daug mokytis, kad tau pasisektų. Bet jei dirbi – gali“, – pasakojo jis.
Tiesa, S.Polikandriotis pabrėžė nenorįs, kad A.Cipras pasitrauktų – tegu tik baigia meluoti.
„Noriu, kad jis nustotų meluoti ir pradėtų daryti tai, ką gali padaryti gera kairiųjų vyriausybė. Aš esu už gėjų santykius, noriu gyventi laisvoje valstybėje. Jie žadėjo tai sutvarkyti, taip pat priimti imigrantams palankų įstatymą, nes buvusi vyriausybė su imigrantais elgėsi kaip su gyvuliais“, – kalbėjo graikas.
