– Lukai, kaip taip nutiko, kad pradėjote dirbti taksistu?
– Reikėjo susirasti darbą. Visi sako: „Moki gerai vairuoti, moki šnekėti, nepatinka gerti, nepatinka barai – tai pabandyk.“ Aišku, trejų metų vairavimo stažas, miesto pažinimas, kalbos, reprezentatyvi išvaizda...
– O reikia reprezentatyvios išvaizdos taksistui?
– Taip, tiesą pasakius, reikia. Jei prisiminsime taksistus, dirbusius 1990-aisiais, tuomet gal ir nelabai reikėjo, nes buvo visai kita situacija. Po poros dienų, kai nuėjau į darbo pokalbį, jau pradėjau dirbti savo pirmąją pamainą. Iš pradžių dirbdavau dvi dienas ir dvi naktis, o po to dirbau naktines pamainas, nes man taip yra patogiau. Esu „pelėda“, man kur kas paprasčiau naktimis būti aktyviam, o dienomis pamiegoti. Aišku, kartais būna keista, kai reikia atsiskaityti darbus, o organizmas tiesiog bando persijungti į miego režimą. Paskaitose rašai atsiskaitymą ir jauti, kaip nori miego, nesugebi samprotauti.
– Tai jūs ir studijuojate, ir tuo pačiu dar dirbate taksistu?
– Taip.
– Sunku visa tai suderinti?
– Kol kas, kai dabar studijuoju VGTU neakivaizdines studijas, kažkiek paprasčiau, nei buvo pieš tai, kai studijavau dienines studijas. Reikėjo rašyti baigiamąjį darbą, tai buvo kiek sunkiau viską suderinti. Bet ačiū vadybininkui, kuris man sudėliodavo labai gerą darbo grafiką, ir visiškai prisitaikydavo prie mano norų bei poreikių.
– Patinka toks darbas?
– Taip, nes kiekviena diena yra savotiškas nuotykis. Kiekviena diena prasideda galbūt taip pat, bet visą laiką sutinki žmogų, kurį veždamas vis kažką patiri. Aišku, kartais galbūt jie būna girti ir neadekvatūs, bet iš tokių žmonių kartais irgi išgirsti tam tikrų komentarų, kurie priverčia susimąstyti. Tai skamba keistai, bet tai priverčia susimąstyti, ypač, kai tu esi blaivas, o jie galbūt tiesiog nuoširdesni ir atviresni, būdami išgėrę.
– Jūs, suprantu, esate toks labiau bendraujantis vairuotojas, bet yra tokių, kurie sėdi užčiaupę burnas ir visą kelionę neprataria nė žodžio?
– Čia priklauso nuo keleivio. Aš labai sprendžiu pagal keleivį iš jo emocijos, su kuria jis įsėda į automobilį. Kai dirbi tokį darbą, turi labai jausti, koks žmogus įsėdo, kokios jis yra nuotaikos. Jei veži kokį nors žmogų, tarkime, iš ministerijos ar banko, stebi laiką, kad nuvežtum laiku. Jei veži jį po darbo namo, įjungi tinkamą muziką. Pritaikai muziką, kuri būtų atpalaiduojanti, galbūt tinka džiazas. Tu turi valdyti situaciją ir atmosferą, kad žmogui būtų malonu pasidalinti su tavimi kokia nors informacija, kad tu su juo pradėtum bendrauti natūraliai ir maloniai, o ne aš turiu „atkalbėt;“ šituos pinigus.
– Bet iš kur jūs žinote, ko žmogus nori?
– Pirmais sakiniais, kai įvedi adresą, tu iš žmogaus intonacijos jauti, kokios nuotaikos yra tavo keleivis. Ar tu jį gali palaužti, kad juo nuotaika pasikeistų, būtų pozityvi ir tu su juo maloniai praleistum visą tą laiką, kai keliausite iki reikiamos vietos, ar tiesiog yra geriau palikti žmogų ramybėje, ramiai nuvežti jį į reikiamą vietą. Kelionės pabaigoje jis tuomet padėkoja už gražią muziką ir kelionę.
– Kiek žmonės yra atviri su vairuotojais? Tie, kurie kalba, į automobilį atsisėda su visu bėdų bagažu...
– Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Tiesą pasakius, tai priklauso nuo savaitės dienos. Kuo arčiau savaitgalis – tuo visi atviresni. Bet iš esmės tai kaip tau pasiseks ir kaip tu parodysi savo iškalbą bei suvokimą atverti tą žmogų. Galbūt jis turėjo tokią dieną, kad jam visi sakė tik blogus dalykus ir jis neturėjo su kuo pasikalbėti. Ir tai labai dažnai pasitaiko, tiesą pasakius, savaitgaliais, kai žmogus būna išgėręs, bet jis pasidalina tam tikromis įžvalgomis, kuriomis jis galbūt negali pasidalinti savo aplinkoje vien dėl to, kad į jį pasižiūrės kreivai arba tai atsilieps jo reputacijai.
– Tarkime: įsėda vyras arba moteris. Pasakoja jie vairuotojui apie meilužius, tragedijas, išdavystes jų šeimose?
– Pasakoja, pasakoja.
– Ir nemažai tokių yra?
– Yra. Tikrai yra. Ir daugiausia tai užsakymai iš viešbučių. Moterys labiau mėgsta pasipasakoti negu vyrai. Net nežinau kodėl, bet jos būna dažniau atviresnės ir pasipasakoja. Daug ką lemia ir oras: jei jis geras – keleiviai atviresni.
– Ar tas žmonių istorijas greitai pamirštate, ar vėliau draugų būryje aptariate?
– Aš draugų būryje kitų žmonių istorijų neaptarinėju. Aš jas analizuoju ryte sportuodamas. Bandau iš jų pasimokyti, suprasti.
– Kur žmonės naktį važiuoja?
– Visi važiuoja namo.... O jei rimtai, labai skirtingai. Priklauso, ar gavo algą, avansą. Vieni važiuoja į kazino, kiti važiuoja į miestą, iš miesto, į darbą ir iš jo...Aišku, jei būni mieste, tarkime, Vilniaus gatvėje, tai nėra skirtumo, kokia savaitės diena. Ten vis tiek vyksta šurmulys ir koks Petras švenčia savo gimtadienį. Bet tikimybė, kad tau pasiseks ir klientas įsės į tavo automobilį, labai maža, nes ten yra tam tikrų taksistų, kurie jau yra užsiėmę savo vietas. Jie ten leidžia didžiąją dalį savo laiko. O mes daugiausia [dirbame] naktimis, nuo sekmadienio iki ketvirtadienio nakties vežiojame verslo klientus, didžiųjų įmonių darbuotojus. Gana daug jaunų žmonių, daug užsieniečių vežame. Ir pradedi suprasti, kad Vilniuje tiek daug gyvena užsieniečių, kurie atvažiavo čia, į patį Vilnių, dirbti ir gyventi Lietuvoje, leisti čia laiką, nors kiti galvoja, kaip kuo greičiau iš čia pabėgti. Tai irgi priverčia susimąstyti, kad galbūt čia nėra taip blogai.
– Taksistų yra įvairių. Vieni naktį kategoriškai nedirba, nes bijo, kad mašinoje girtas klientas privems, bijo smurto. Jūs nebijote dirbti naktį?
– Negalvoju apie tai. Kuo tu labiau bijai tam tikrų dalykų, tuo jie labiau gali tau atsitikti ir dažniausiai atsitiks. Tai jei matai, kad girtas ir jis labai nori pas tave į mašiną [įsėsti], sakai: ne. Ir viskas. Va, prašau, yra kitų taksi, kurie tave paims ir nuveš. Tu turi tokį patį pasirinkimą, kaip ir jie. Tu nuo to nenudegi, nes tą pačią dieną turėsi daug verslo klientų. O kitiems, kurie stovi ir laukia, kurie yra 1990-ųjų taksistai, nėra skirtumo, koks [klientas]. Svarbu pasiimti pinigus, susimokėti už tos dienos kurą ir važiuoti namo.
– Bet juk kartais išgėrusiam žmogui nepasakysi, kad neliptų pas jus į mašiną. Jis gali įsisėsti.
– Tuomet skambini 112 ir tokį išlaipina.
– Yra tekę skambinti?
– Taip. Bet labai retai, nes visi žino, kad su mumis geriau neprasidėti. Mes labai kategoriški esame ir iškart skambiname, jei kažkas nenori mokėti, yra neadekvatus. Ir iškart išlaipina, veža į nuovadas, rašo protokolus. Tiesiog tokia politika. Tu čia nesiaiškinsi ir negaiši savo laiko, kai tu gali per tą patį laiką adekvačius žmones nuvežti į namus, darbus. O tau čia bando iškelt kažkokias problemas arba dramatizuoti.
– Iš esmės jaučiatės saugus?
– Taip.
– Už ką taksistams keleiviai palieka arbatpinigių? Už tai, kad jūs bendraujate, ar kartais tiesiog už tylą kelionės metu?
– Tai priklauso nuo jų pačių nuotaikos, nuo dienos ir nuo mėnulio fazės. Arba tau sekasi tą dieną, arba tau nesiseka. Ir viskas.
– Kokie žmonės palieka daugiau arbatpinigių, nes kartais žmogus su labai geru kostiumu niekada nepaliks arbatpinigių?
– Daugiausia rusų turistai. O Lietuvoje tie, kuriems labai reikia tuo metu reikia kažkur nuvykti, ir jie yra pasiryžę tave įkalbėti, kad juos nuvežtum. Tai tokie žmonės tuo pačiu palieka arbatos labai daug. Ir, aišku, priklauso nuo to, ar tai yra šventinis laikotarpis.
– Tai išgėrę žmonės palieka dažniau ir daugiau arbatpinigių?
– Prieššventinį laikotarpį – labai mažai. Po šventinio, kai jie visi yra labiau atsipalaidavę, daugiau. Tikrai daugiau.
– Kiek daugiausia jums yra palikę arbatpinigių?
– 100 eurų.
– Jūs darėte kažką ypatingo, pavyzdžiui, vežėte į specifinę vietą? Kur prašė nuvežti?
– Ne. Tiesą pasakius, tai buvo įdomiausia kelionė. Sustojau vienintelėje vietoje, kur buvau įsitikinęs, kad tikrai neateis nė vienas žmogus. Tam, kad aš galėčiau paskaityti knygą, nes man reikėjo pasiruošti universitetui. Ir kaip tik atėjo du žmonės iš niekur. Du vyrai. Jie mandagiai pasiteiravo, ar aš galiu juos pavežti. Tai aš juos nuo Seimo iki Rotušės nuvežęs gavau 100 eurų. Jiee dar sumokėjo už kelionę 7, 50 Eur.
– Ką jūs tada galvojote?
– Buvo keista. Buvo labai keista, kad po visų švenčių žmonės kaip tik tampa dar geresni. Ir taip net savotiškai malonu, kad tą akimirką gavau arbatpinigių, nes man kaip tik stigo pinigų, jog padaryčiau paskutinę įmoką už studijų semestrą. Tokių atvejų labai retai būna. Aišku, džiaugiesi, bet nesidžiauk radęs, neverk pametęs.
– Kiek klientas jums turėtų palikti arbatpinigių, kad jūs pasakytumėt: „O, čia jau visai neblogas klientas“?
– Man kartais užtenka gero pokalbio. Jei būna geros nuotaikos ir ypač su užsieniečiais verslininkais, kurie atvyksta čia susitikti su verslo klientais arba į komandiruotes, būtent su jais pasišnekėti, kaip jie kuria verslą. Man tai yra kur kas daugiau nei gauti 2–3 eurus arbatpinigių.
– Kas yra geras pokalbis?
– Man geras pokalbis yra viskas, kas susiję su verslu. Visi procesai, visi judėjimai, kaip kuri įmonė dengia, kuri yra dukterinė, kuri ne. Ir tai man yra įdomu. Tai man buvo įdomu nuo vaikystės. Ir man tai yra geri pokalbiai. Atvirumo akimirkos irgi.
– Bendraujate su kitais taksistais. Kaip jūs juos apibūdintumėte? Kokia jų kultūra?
– Priklauso nuo žmogaus požiūrio. Tam tikrose vietose reikėtų galbūt labiau patobulėti.
– Kokiose? Ką jūs turite omenyje?
– Pradėkime nuo teisingų aplikacijų naudojimo, miesto pažinimo. Tai Maps.lt labai gelbėja, niekada nenuvylė. Tai čia pirmas toks būtų rimtas kriterijus. Na, ir, aišku, švarūs automobilio stiklai.
– O tai yra svarbu?
– Taip, tikrai yra labai svarbūs švarūs stiklai. Ir paties higiena, kalbėjimo maniera. Muzikos žanrų pažinimas, kai vežami klientai. Na, bet kai kurie klientai pasako, kokios muzikos nori.
– O lengviau yra tada, kai jūs pats svarstote, kokią muziką paleisti, ar klientas konkrečiai pasako?
– Aš dažniausiai klausau džiazo. Ir tai visuomet pasiteisina. Na, išskyrus tuos atvejus, kai tu veži žmogų iš kazino. Kai veži žmogų iš kazino, tai jiems reikia kokio nors linksmesnio, populiaresnio žanro, kuris turi daugiau monotoniškų garsų ir kas jiems yra labiau priimtina. Dažniausiai klausau džiazo. Jei nepatinka, žmogus pasisako, o kai kurie netgi prašo pagarsinti ir mes tiesiog važiuojame, ir nuo prasideda gera diskusija. Žmogus jaučiasi patogiai, atsipalaidavęs, jam gera ir malonu. Ir jis tuomet jis dalijasi įspūdžiais arba sunkumais. Duoda patarimų.
– Daug yra taksistų, kurie nepažįsta Vilniaus?
– Svarbiausios pagrindinės gatvės. Siūlyčiau atsispausdinti miesto žemėlapį, susižymėti pagrindines gatves ir jas išmokti. Tuomet per praktiką pažinsi miestą. Bet, kas susiję, sakykim, su gyvenamaisiais rajonais, tai aš asmeniškai taip pat neapsikraunu atsimindamas tas gatves, nes aš naudojuosi technologijomis, kurios turi palengvinti darbą. Tai jei naudoji tinkamas aplikacijas, tu išloši ir klientas yra laimingas, nes jį suradai.
– Bet jums lengviau. Jūs gi vilnietis, čia gimęs, čia augęs?
– Taip, čia irgi yra tiesos, bet ne visi vilniečiai patys gerai pažįsta miestą. Labai dažnai susiduriu su tuo, tiesą pasakius.
– Yra tokių, kuriems pasakai, kad važiuoji, pavyzdžiui, į filharmoniją, ir jie net neįsivaizduoja, nei kas tai yra, nei kur tai yra. Jūs bent žinote, kur yra filharmonija?
– Taip, nes aš ten atsiėmiau savo mokyklos baigimo diplomą. Taip, šias vietas tikrai reikia tiesiog pasižymėti legendomis, ir tu mokiniesi tas vietas. Išmoksti ir žinai. Tu ne tik parodai, kad esi suinteresuotas atvykti ten, kur reikia, bet ir parodai, kad tau yra įdomu išmokti apie šitą miestą: kas ir kur yra, kur galbūt vyksta visiškai kitoks pasaulis, negu tu esi įpratęs matyti savo nedidelėje gimtinėje. Galbūt ta gimtinė ir yra didelė, bet ten viskas taip nėra paplitę kaip pačiame Vilniuje, nes Vilnius akivaizdžiai skiriasi nuo kitų miestų.
– Taksi vairuotojas yra šiaip jau daugiau negu tik šiaip vairuotojas. Tačiau yra tokių, kurie tik „kala“ pinigus, viršija greitį ir kad tik kuo greičiau ir kuo daugiau klientų aptarnautų. Ką jūs apie tokius galvojate?
– Labai greitai pavargsti, išsikrauni. Ir tada tau arba tiesiog nesiseka, pradedant nuo klientų ir baigiant baudomis už, sakykime, greičio viršijimą, avarijomis. Tavo dėmesys slopsta. Tu nesugebi būti taip ilgai susikaupęs, tiek „neužkalsi“, kiek anksčiau. Tai tu turi sistemingai dirbti ties tuo, nes kitaip vieną dieną tiesiog pervargsi ir būsi iškritęs iš savo tos rikiuotės ir tau pačiam bus sunkiau.
– Yra tokių klientų, kurie turi jūsų asmeninį numerį ir, esant reikalui, jie maloniai jūsų parašytų pavežti?
– Žinoma.
– Kaip užsitarnauti tokį klientą?
– Kai kurie klientai, pavyzdžiui, yra iš Tinderio (pažinčių programėlės – aut. past.) Kitus tu veži iš tų pačių verslo centrų arba kitų įstaigų, kurios turi pasirašiusios sutartis. Tai yra žmonės, kurie nuoširdžiai nusiteikę, su tavimi bendrauja ir kuriems patinka, kaip tu vairuoji, ir tu atitinki visus standartus, kuriuos jie galbūt kelia savo vairuotojui. Tai tiesiog jie ant kvito pasižiūri mano vardą, pavardę, prideda feisbuke arba kur nors kitur ir va, prašau, jie gali visą laiką susisiekti su manimi.
– Dėl bagažo. Vairuotojas turi suprasti, kada reikia padėti klientui? Nes yra žmonių, pasakojančių, kai jei eina su didžiuliais krepšiais, o vairuotojas sėdi sau išsidrėbęs ir net nežada atsistoti…
– Į šį dalyką tai tikrai reikia atkreipti dėmesį, ypač į moteris, ir į vyrus taip pat. Būna, kad išeina vyrai, kurie turi didžiausius bagažus, kurie skrenda ilgesniam laikui arba jau išvis emigruoja. Tai tu visą laiką žiūri pagal situaciją, bet aš asmeniškai išlipu, padedu ir netgi atidarau duris, kad žmogus jaustųsi maloniai ir kad galėtų viską tinkamai traktuoti. Taip, kaip turėtų būti.
– Kokia, jūsų akimis, vairavimo kultūra Lietuvoje?
– Nuo 6 iki 8 val. ryte – tai miegeliai. Labai atsargūs žmonės. Ir galbūt kartais tiesiog norėtųsi pasiūlyti jiems važiuoti autobusais... Suprantu, kad jums patinka mašinos, bet reikia galbūt kartais sumažinti tas spūstis Vilniuje ir tiesiog, jei blogas oras ir visą laiką kaltinate kelininkus, kad nevalytos gatvės, tai pasirinkite viešąjį transportą...
– Žmonės per lėtai važiuoja, jie tokie apsnūdę?
– Taip. Štai ryte tarp 7-8 val. Vakariniame aplinkkelyje vien todėl, kad buvo sniego, mačiau keturias avarijas, ir visos buvo, kai lengvąją mašiną „nunešė“ sunkvežimis. Tai čia toks pastebėjimas, kad jei jūsų sugebėjimai nėra tam tikro lygio, kai yra labai daug sniego, tai gal geriau pasirinkti viešąjį transportą.
– Ką veikiate automobilyje, kai nėra užsakymų?
– Tuo metu dažniausiai važiuoju pietauti. Per darbo metus jau esu nusistatęs valandą, kuri yra tuščia, sėdėjimo valanda, tai geriau nuvažiuoju namo ir pavalgau. Peržiūriu įrašus „YouTube“, kas man yra įdomu – taip praleidžiu laiką. O grįžęs dažniausiai skaitau knygą, rašau kursinį darbą.
– Vežate, bendraujate su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Kokį vaizdą esate susidaręs apie Vilnių, Lietuvą apskritai?
– Na, noro iš čia išvažiuoti man nėra. Tai čia, manau, jau yra geras ženklas. Ir vis daugiau žmonių sako, kad jie su mielu noru grįžtų iš emigracijos vėl atgal į Vilnių. Vien dėl to, kad Vilnius gerokai išaugo. Turėjau tokį palyginimą tarp Vilniaus ir Londono. Keista, bet atrodo, kad Vilnius lygiuojasi į patį Londoną, ir kad žmonės čia jaučiasi lygiai taip pat, kaip būdami ten. Aš net nustebęs buvau. Ir tai pasakė žmogus, kuris ten labai ilgai gyvena. Neturiu tam jokių priekaištų. Aš visą laiką gyniau, kad jei čia yra tam tikros problemos, tu jas gali išspręsti ir judėti toliau. Ir tai tiesiog paskatins augimą paties miesto, valstybės.
– Ko palinkėtumėte? Į ką svarbu atkreipti dėmesį sėdant į taksi?
– Kad ne jie veža, o mes vežame juos, ir kad mes visuomet galime pasakyti: „Ne, mes jūsų nevešime“. Ir vienas iš pagrindinių dalykų, ką norėčiau pasakyti, tai netrankykite durų. Tai gana erzinantis dalykas. O smagu, kai padėkoja už kelionę. Aš dar palinkiu geros dienos.
