Aptariamoje byloje pirmosios instancijos teismas pajininko ieškinį patenkino. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas šį sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti ir pateikė išaiškinimus, kurie aktualūs vis dažniau inicijuojamuose pajininkų ginčuose su bankrutuojančiomis kredito unijomis, teigiama pranešime.
„Svarbu pabrėžti, kad kredito unijos veikia kitaip nei didieji komerciniai bankai. Norėdamas naudotis kredito unijos paslaugomis, asmuo turi tapti unijos nariu – pajininku. Jeigu asmuo nėra pajininkas, unija neturi teisės teikti jam paslaugų.
Todėl kiekvienas kredito unijos narys yra ir jos savininkas, nes, išsipirkęs pajų, tampa unijos dalininku ir prisideda prie unijos kapitalo formavimo“, – pranešime spaudai cituojama teisės firmos „Sorainen“ teisininkė Greta Kubiliūnaitė.
Pajus – tai vertybinis popierius, suteikiantis teisę naudotis kredito unijos paslaugomis bei dalyvauti unijos valdyme.
Kiekvienas narys turi tik vieną balsą visuotiniame narių susirinkime, sprendžiant svarbiausius veiklos klausimus, nepriklausomai nuo turimo pajaus dydžio.
Pajus nelaikomas draudžiamu indėliu
Tokia tvarka yra nustatyta dėl to, kad suteikdamos paskolas ar teikdamos kitas finansines paslaugas unijos sumažina savo valdomų lėšų kiekį. Todėl reikalaudamos sumokėti papildomą pajų jos tuo pačiu mažina rizikas ir užtikrina savo turimo kapitalo pakankamumo rodiklius.
„Minėtoje byloje kredito unijos pajininkas prašė teismo prašymą dėl papildomo pajaus įsigijimo pripažinti indėlio sutartimi. Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas, indėlis yra draudžiamas, o nemokumo bylos unijai iškėlimas yra laikomas draudiminiu įvykiu. Tad paprastai unijai iškėlus bankroto bylą indėliai iki 100 000 Eur sumos yra išmokami indėlininkams“, – apie bylos esmę kalbėjo „Sorainen“ ekspertas Kazimieras Karpickis.
Pasak pajininko, jis, įmokėdamas pajų, iš esmės suklydo, galvodamas, kad pajus taip pat yra laikomas indėliu.
Pajininkas buvo įsitikinęs, kad visa kredito unijai perduota pinigų suma yra jo indėlis, už kurį bus mokamos nustatyto dydžio palūkanos ir visai unijai perduotai sumai (tiek pajui, tiek indėliui) bus taikomas indėlių draudimas.
Tuo tarpu, pagal galiojančius įstatymus ir teismų praktiką, pajus nėra draudžiamas, kadangi savo esme tai yra ne indėlis, o vertybinis popierius, teigiama pranešime.
Todėl unijos bankroto atveju pajaus suma pajininkui nėra grąžinama. Dėl šių priežasčių pajininkas, pareiškęs ieškinį, siekė pajų pripažinti indėliu ir tokiu būdu gauti draudimo išmoką visai pajaus sumai.
Pajinininko atsakomybė
„Lietuvos apeliacinis teismas, palaikęs mūsų komandos poziciją, sprendime nurodė, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir paslaugas gavusio asmens (ieškovo) savybės, t. y. jo galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jo elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys, bei tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovas teigia suklydęs, pastarajam asmeniui buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu“, – sakė G.Kubiliūnaitė.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinis teismas pateikė formuojančius praktiką išaiškinimus, kurie aktualūs vis dažniau inicijuojamuose pajininkų ginčuose su bankrutuojančiomis kredito unijomis.
Teismas nusprendė, kad prieš tai su kredito unija sudaręs kelias indėlio sutartis pajininkas yra laikomas turinčiu ilgametę indėlių sandorių sudarymo patirtį. Dėl to jis neabejotinai turėjo ir galėjo suprasti, jog jo ketinamas sudaryti naujas sandoris skiriasi nuo anksčiau sudarytų su kredito unija sandorių.
Taip pat, pajininkui turėjo būti suprantama ir tai, kad kuo sandoris rizikingesnis, tuo didesnė jo finansinė grąža, ir atvirkščiai. Teismas akcentavo, jog labiau tikėtina, kad pajininko apsisprendimą sudaryti ginčytą pajaus sandorį ir lėmė būtent palūkanų dydis, kuris buvo didesnis nei kituose bankuose.
Tuo tarpu aplinkybė, ar visa jo įnešama suma laikytina indėliu ir ar jai taikoma arba netaikoma draudimo apsauga esminės reikšmės pajininkui neturėjo, konstatuojama pranešime spaudai.