Taip LRT radijui sako europiečių iniciatyvos prieš TTIP ir CETA atstovas Lietuvoje Karolis Klimka. Tarptautinės teisės daktaras iš Kembridžo universiteto Lorandas Bartelsas teigia, kad tokių prekybos susitarimų esmė yra pigesnės prekės vartotojams, tai turėtų eliminuoti neefektyvius verslus, tačiau didelės įtakos darbo vietoms nepadarys.
Paveiks visas gyvenimo sritis
Vasario viduryje, 15 dieną, Europos Parlamentas balsuos dėl Europos Sąjungos ir Kanados laisvosios prekybos sutarties, kurią spalio viduryje jau pasirašė Europos Komisijos, Vadovų tarybos pirmininkai ir Kanados premjeras. Bendrijos šalyse tęsiasi diskusijos, ar CETA atneš daugiau naudos, ar žalos.
Protestuojant prieš TTIP ir CETA dažniausiai pabrėžiamos aplinkosaugos problemos, galimas nedarbas ir tai, kad iš sutarties labiausiai pasipelnytų didelės abiejų sutarties pusių korporacijos.
Praėjusią savaitę Austrijos piliečiai pateikė peticiją parlamentui, kurią pasirašė daugiau nei pusė milijono gyventojų. Peticija prašoma parlamento atmesti susitarimą ne tik su Kanada, bet ir Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystę su Amerika (pastarasis susitarimas trumpinamas TTIP). Dėl susitarimo derybos vis dar tęsiasi.
Nyderlanduose jau surinkta dvi trečiosios reikiamų balsų referendumui prieš CETA surengti. Nepritariančiųjų transatlantinei sutarčiai ir nerimaujančių dėl jos pasekmių yra Kanadoje. Dažniausiai pabrėžiamos aplinkosaugos problemos, galimas nedarbas ir tai, kad iš sutarties labiausiai pasipelnytų didelės abiejų sutarties pusių korporacijos.
K.Klimka teigia, kad susitarimas su Kanada nepasitenkinimą ir diskusijas kelia todėl, kad paveiktų visas gyvenimo sritis – maisto saugą, sveikatos priežiūrą, darbo sąlygas, socialines paslaugas, viešuosius pirkimus. Anot jo, taip yra dėl to, kad šiose srityse Europos ir Kanados standartai labai skirtingi.
K.Klimka sako, kad susitarimo su Kanada idėja – abiejų pusių standartų suartinimas: „Pavyzdžiu gali būti cheminių medžiagų reglamentas. Šimtai cheminių medžiagų, kurios draudžiamos naudoti ES maisto pramonėje, Kanadoje leidžiamos. Oficiali pozicija – niekas nesikeis, Kanada liks prie savo principų, ES prie savo, bet kažkokiu būdu vyks laisva prekyba. Kyla klausimas, kaip tai įmanoma.“
Pasak K.Klimkos, bus ieškoma bendro vardiklio, o dėl to nerimauja visuomenė, profsąjungos ir piliečiai. „Bendras vardiklis gali reikšti griežtesnių standartų paprastinimą. Kitaip tariant, europinių standartų liberalizavimą. Tai, kas importuojama iš Kanados, pagaminta kitomis sąlygomis ir laikantis kitokių principų. Jie konkuruos su europiniais gaminiais, tad, pavyzdžiui, ūkininkai Europoje pasmerkti pralaimėti šioje konkurencinėje kovoje“, – aiškina pašnekovas.
Eliminuos neefektyviai veikiančius verslus
CETA šalininkai teigia, kad sutartis, dėl kurios derėtasi septynerius metus, sustiprins Kanados ir ES prekybą 20 proc. ES per metus gautų 12 mlrd. eurų daugiau pelno, o Kanada – 12 mlrd. dolerių. Tačiau dėl prekybos sutarties su Kanada skirtingos nuomonės laikosi net ir Europos parlamento komitetai.
Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos (ENVI) komitetas sausio pradžioje balsavo už susitarimą su Kanada ir ragina tą patį padaryti Europos parlamento narius vasario viduryje. Tuo metu, gruodžio mėnesį Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas balsavo prieš susitarimą ir pabrėžė, kad sutartis gali sukelti ilgalaikį nedarbą daugiau nei 200 tūkst. asmenų visoje Europoje.
Prieš savaitę 60 akademikų iš įvairių Europos aukštųjų mokyklų pasirašė deklaraciją, kuria, anot jų, siekiama sukurti atsvarą neigiamai nuomonei apie sutartį su Kanada. Vienas iš pasirašiusių – tarptautinės teisės daktaras iš Kembridžo universiteto Lorandas Bartelsas.
Pasak jo, visų prekybos susitarimų esmė – prekės vartotojams tampa daug pigesnės: „Kiekvienas vartotojas turi galimybę įsigyti prekę, kuri yra pagaminta pigiau kitoje šalyje, nei jo paties. Aišku, yra ir neigiama pusė. Gamintojai, kuriantys brangesnius gaminius, nebegalės konkuruoti. Jie turės arba nuleisti kainas, arba pasitraukti iš rinkos.“
L.Bartelsas: Žmogaus darbą keičiančios naujos technologijos nedarbui įtakos turi 10 kartų daugiau, nei prekybos susitarimai. Jeigu jums iš tiesų rūpi ši problema – eikite laužyti kompiuterių.
Kaip tikina L.Bartelsas, tokio susitarimo sąlygos eliminuoja verslus, kurie veikia neefektyviai. „Jie arba turi keisti savo darbo principus, arba pasitraukti. Nebus taip, kad tokių verslų darbuotojai darbo neteks per dvi dienas, tai vyks palaipsniui, per tą laiką žmonės susiras kitus darbus. Taip, ypač tokiose srityse kaip žemės ūkis, prekybos susitarimas gali nulemti prarastas darbo vietas. Noriu pabrėžti, kad žmogaus darbą keičiančios naujos technologijos nedarbui įtakos turi 10 kartų daugiau, nei prekybos susitarimai. Jeigu jums iš tiesų rūpi ši problema – eikite laužyti kompiuterių“, – tvirtina pašnekovas.
Anot L.Bartelso, įsigaliojus prekybos susitarimui atsiranda bedarbių, tačiau taip pat kuriamos ir naujos darbo vietos: „Todėl ekonomistai vertina, kad prekybos susitarimai daro nulinę įtaką darbo vietoms. Negalima sakyti, kad bus tik teigiama ar neigiama įtaką, bet darbo vietos keisis.“
Bus ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių
Politologas Nikolas Kesselsas iš Berlyno laisvojo universiteto teigia, kad, panaikinus prekybos barjerus, visada bus ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių, Tačiau, anot N.Kesselso, vienai iš neigiamų pusių ES nėra pasiruošusi, kai dėl padidėjusios konkurencijos bus prarandamos darbo vietos.
„Bendrai nusprendus sustiprinti laisvąją prekybą, kiekviena šalis turi individualiai apgalvoti, kas bus daroma, kai grupė žmonių neteks darbo dėl padidėjusios konkurencijos. Tai padaryti dar nevėlu. Vis dėlto, apie tai galvoti kiekvienos šalies vyriausybė turėjo pradėti maždaug prieš 30 metų, kai buvo priimti pasaulio prekybos organizacijos susitarimai“, – tvirtina N.Kesselsas.
Anot pašnekovo, naikinant barjerus, stiprinant laisvąją prekybą, skatinant globalizaciją privaloma užtikrinti, kad vidutinis darbininkas ne tik gautų pigesnius produktus, bet ir galėtų prisitaikyti prie besikeičiančios darbo rinkos: „Pavyzdžiui, 1970-ųjų pradžioje tekstilės pramonė Europoje patyrė krizę. Didžiausia pamoka tuo metu turėjo būti tai, kaip padėti darbo netekusiems žmonėms, kaip jiems rasti naujų darbo vietų. Akivaizdu, kad pamokos neišmoktos, nes ir dabar turime tas pačias diskusijas – ką galime padaryti, kai darbo vietos persikelia iš Vokietijos ar ES, ar kur kitur. Iki šiol nebuvo aiškios pozicijos ir plano. CETA daugiau laiko nereikia, tačiau kiekviena valstybė turi išsiaiškinti, kaip sukurti visuomenę, kurioje rūpinamasi vienas kitu.“
Mažesnėms šalims apsiginti sunkiau
K.Klimka primena apie sutartyje numatytą galimybę naujiems prekybos partneriams – Kanadai ir ES – derinti naujai priimtų įstatymų nuostatas ir užsienio investuotojų teises specialiuose teismuose, reikalauti iš valstybių kompensacijų už negautus pelnus, šioms pakeitus įstatymus jų nenaudai.
Kaip sako K.Klimka, pavyzdys galėtų būti Lietuvoje žinoma korporacija „Veolia“, kuri anksčiau vadinosi „Dalkia“. „Ji valdo „Vilniaus energiją“ ir šilumos ūkį Vilniuje. Ši korporacija yra padavusi Lietuvą į Vašingtono arbitražo teismą ir pareiškusi 100 mln. ieškinį dėl to, kad, kaip aiškina „Veolia“ atstovai, Lietuva priėmė daugiau nei 50 teisės aktų, nepalankių šiai bendrovei. Lietuva kaltinama tuo, kad su šia korporacija nederino savo įstatymų ir teisės aktų“, – tvirtina pašnekovas.
Pasak K.Klimkos, tarptautiniame kontekste „Veolia“ žinoma dėl kitos bylos: „Ji bylinėjasi su Egiptu dėl padidinto minimalaus atlyginimo, teigdama, kad toks padidinimas pažeidė investuotojo teises. Tokie reiškiniai sukelia vadinamąjį paralyžiaus efektą – teisės leidėjai, turėdami omenyje tokią galimybę, vengia kai kurių iniciatyvų, atsisako idėjų kurti vienokus ar kitokius teisės aktus bijodamos tokių ieškinių. Tarptautinės korporacijos yra dariniai, kurių biudžetai kartais didesni už nacionalinių valstybių biudžetus. Jų galimybės bylinėtis, prisiteisti iš valstybių kompensacijas – beribės.“
Tarptautinės korporacijos yra dariniai, kurių biudžetai kartais didesni už nacionalinių valstybių biudžetus. Jų galimybės bylinėtis, prisiteisti iš valstybių kompensacijas – beribės.
Politologas N.Kesselsas teigia, jog ES turi užtikrinti, kad didelės korporacijos neturėtų prioriteto prieš nacionalinius interesus. Anot politologo, tam gali būti paprastas sprendimas. „Privatūs tarptautiniai teismai tikrai turi skaidrumo problemų. Ši problema nesusijusi su ES. Be abejo, jei į tarptautinį teismą būtų paduota Vokietija, tai nebūtų didelė problema, nes šalis turi armiją profesionalių teisininkų, kurie tikrai būtų pajėgūs apginti šalies interesus prieš dideles korporacijas. Mažesnėms šalims tikrai būtų sudėtinga“, – aiškina pašnekovas.
Kaip teigia N.Kesselsas, sudarant tarptautinę prekybos sutartį turi būti užtikrinami saugikliai: „Mano patarimas ES būtų sukurti bendrą visų šalių teisininkų biurą, kurie su korporacijomis galėtų grumtis tarptautiniuose teismuose. Teisininkų jėgų sutelkimas, manau, būtų tinkamiausias sprendimas. Tai tikrai įmanoma ir, sakyčiau, netgi paprasta. Tačiau tam reikia, kad kiekviena šalis parodytų iniciatyvą. Atskira šalis turi suvokti, kad, didėjant globalizacijai, turi stiprėti kiekvienos iš jų pozicija. Deja, to kol kas nepastebiu.“
Kai kas pasiseka, šalių politikai sako, kad tai jų herojiškas nuopelnas. „O kai labai nepasiseka, visa kaltė suverčiama ES. Tai galime pastebėti pastaruosius 20 metų. Tai pigus pateisinimas politikų neveiklumui ir nesugebėjimui realistiškai mąstyti“, – sako N.Kesselsas.
Vienos skaidriausių derybų
L.Bartelsas teigia, kad šalys pasiliks teisę apsaugoti savo interesus: „Mano nuomone, neigiama reakcija į CETA kyla iš 10-ojo dešimtmečio pabaigos ar 2000-ųjų pradžios, kai buvo pasirašyti prekybos susitarimai. Jie buvo gana primityvūs, šališki, didžiausia nauda akivaizdžiai buvo didelių kompanijų pusėje.“
Tačiau, anot L.Bartelso, per paskutiniuosius dešimt metų kuriami daug modernesni susitarimai. „Pasimokius iš praeities klaidų daugiau dėmesio skiriama šalies interesams. CETA yra vienas iš susitarimų, kur ieškoma balanso, kad labiausiai būtų patenkinta visuomenė. Deja, kartais valstybė duoda pažadų, kurių geriau būtų nedavusi, tačiau vėliau ji privalo jų laikytis“, – tvirtina pašnekovas.
Nemažai nepasitikėjimo dėl prekybos susitarimo su Kanada pilietinės visuomenės atstovams sukėlė esą neskaidrus derybų procesas. K.Klimka teigia, kad derybos, ilgą laiką įslaptintos, viskas vyko paslapčia: „Ir dabar, net šiame etape, kai susitarimas su Kanada pasiekė ratifikavimo stadiją, viskas vyksta neskaidriai. Europos parlamente bandoma forsuoti patvirtinimo procesą. Komitetai turėjo net išsireikalauti, kad jiems būtų leidžiama paskelbti apie tai nuomones.“
Nors L.Bartelsas pritaria, kad vienu derybų etapu Europos komisija prioritetą teikė korporacijų interesams, vis dėlto tarptautinės teisės daktaras teigia, kad CETA susitarimą galima laikyti vienu skaidriausių ir pavyzdiniu iš kada nors sudarytų prekybos susitarimų, pagal kurį būtų daug paprasčiau kurti ir derėtis transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės su Amerika sutartį TTIP, kuri, beje, yra daug didesnės apimties, nei sutartis su Kanada.
„Kol vyksta derybos, nė viena iš pusių nenori ir negali viešai atskleisti, kur yra jų ribos, ką jos pasiruošusios paaukoti. Toks modelis, galima sakyti, pasikeitė per derybas dėl CETA. Tai tikriausiai buvo vienos skaidriausių kada nors stebėtų derybų dėl laisvosios prekybos. Europos Komisijos puslapyje buvo viešinami juodraštiniai didžiosios dalies sutarties variantai, tarp jų buvo ir labiausiai kontraversiški skyriai. Tačiau kitas klausimas – ar per derybas didelių korporacijų atstovai turėjo išskirtinį priėjimą prie Europos Komisijos. Manau, tai yra tiesa. Europos Komisijos nariai tikrai tarėsi už uždarų durų su korporacijų atstovais, o pilietinės visuomenės atstovai tokių pačių sąlygų neturėjo. Tačiau pabaigoje Europos Komisija tapo atvira, tai buvo teigiamas pokytis“, – teigia L.Bartelsas.
Trūksta realistiško požiūrio
Politologas N.Kesselsas tvirtina, kad sakyti, jog CETA atneš tik teigiamų, ar tik neigiamų pokyčių negalima. Vis dėlto, politologas pabrėžia, kad Europos Sąjungos lyderiai ir kiekviena šalis atskirai privalo sukurti konkretų planą, kas bus daroma susidūrus su neigiamomis pasekmėmis.
N.Kesselsas nemano, kad atsakymo, kaip atrodytų tobuliausias variantas, reikėtų ieškoti vienoje iš nesutariančių pusių: „Abiem pusėms trūksta realistiško požiūrio ir konkrečių pasiūlymų, kaip spręsime susidariusias problemas sustiprėjus laisvajai prekybai, nuo kurios pasislėpti vis tiek nepavyks. Laisvoji prekyba bet kokiu atveju veikia ir toliau veiks visuomenių ir darbuotojų gyvenimus.“
Anot N.Kesselso, viena pusė sako, kad reikia CETA ir jie teisūs, kita pusė sako, kad pasekmės gali būti negrįžtamos, jie taip pat teisingi. „Tuo metu atskiras asmuo turi neginčijamą teisę sakyti – „Man reikalingas visuotinės gerovės augimas. Aš tiesiog noriu darbo, iš kurio galėčiau pragyventi“, – tvirtina pašnekovas.
ES ir Kanados laisvosios prekybos sutartį spalio mėnesį pasirašė Kanados premjeras Justinas Trudeau, Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude'as Junckeris, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas.
Europos Parlamentas dėl CETA ratifikavimo balsuos vasario 15-ąją. Jeigu jai bus pritarta, sutartį patvirtinti turės ir visų 28 bendrijos šalių parlamentai. Manoma, kad tai gali užtrukti ne vienus metus. Įsigaliojus sutarčiai, 500 mln. gyventojų turinti ES susijungs su dešimtąja stipriausia pasaulyje Kanados ekonomika.
