„Kiekviena nauja darbo forma atneša iššūkių, pareikalauja laiko su ja „susigyventi“ ir prideda papildomos atsakomybės. Pastebime, kad dažniausiai įmonių vadovai konsultuojasi dėl vidinių tvarkų turinio nuotolinio darbo ar darbostogų atveju, aiškinasi dėl galimybių maksimaliai sumažinti reikalingos dokumentacijos kiekį tokiam pobūdžiui, optimizuoti esamas tvarkas. Darbdavių siekiai yra ne tik kiek įmanoma apsidrausti patiems, bet ir sukurti kuo aiškesnę tvarką darbuotojams“, – pastebi advokatų kontoros „Magnusson“ teisininkė Viktorija Dubovskienė.
Paprasčiausia įforminti laisvą pusdienį
Bene mažiausiai pokyčių įmonės tvarkose pareikalauja keturių ar puspenktos darbo dienos savaitės nustatymas tam tikru periodu – pavyzdžiui, vasarą. Teisininkė sako, kad tokią tvarką galima įteisinti arba įsakymu, su kuriuo supažindinami darbuotojai, arba atskiru susitarimu su darbuotojais.
„Nesvarbu, kokia forma pasirenkama, joje turi būti numatyta, kad darbuotojų, kurie savaitės darbai atlikti ir jie neturi jokių skubių užduočių, darbo laikas penktadieniais nustatomas, pvz., nuo 08:00 val. iki 12:00 val. Jeigu atsirastų darbuotojų, pageidaujančių laisvo laiko ryte, o ne antroje dienos pusėje, tuomet su jais darbdavys turėtų sudaryti atskirą susitarimą dėl tokio darbo laiko nustatymo“, – komentuoja V.Dubovskienė.
Jos teigimu, mūsų šalyje yra nemažai įmonių, kurios yra imlios naujovėms bei orientuotos į darbuotojų gerovę – jose jau daug metų propaguojama puspenktos darbo dienos savaitė vasarą, kad darbuotojai turėtų ilgesnį savaitgalį. Tokių darbdavių nuomone, penktadienio popietę darbuotojai nebesusikoncentruoja taip gerai, nes jau ima planuoti savaitgalį, o turėdami laisvą pusdienį tampa produktyvesni, susiplanuoja darbus taip, kad spėtų viską atlikti.
Rizikas įsivertinti gali patys
V.Dubovskienė sako, kad nors darbostogos ar darbas iš užsienio Lietuvoje jau tampa įprastu reiškiniu, teisingas jų įforminimas darbdaviams dar kelia iššūkių. Dažniausiai klausimų kyla dėl tinkamo darbuotojo saugos ir sveikatos užtikrinimo.
Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais.
„Darbuotojui dirbant iš užsienio ar namų, darbdaviui beveik neįmanoma užtikrinti darbų saugos. Tokiais atvejais, atsižvelgiant į nuotolinio darbo specifiką, darbdavys gali organizuoti darbuotojui apmokymus, kaip jam pačiam įsivertinti profesinę riziką. Žinodamas, kaip tai daryti, darbuotojas gali pats nustatyti kiekvienoje konkrečioje darbo vietoje kylančias rizikas ir tinkamus sprendimus joms iškilus. Po to tokie atvejai bei rekomenduojami veiksmai reaguojant į juos, kitos reikšmingos aplinkybės dėl galimų rizikų, apsaugos priemonių naudojimo tvarka turi būti dokumentuoti ir patvirtinti darbdavio“, – akcentuoja ekspertė.
Darbuotojui dirbant iš užsienio ar namų, darbdaviui beveik neįmanoma užtikrinti darbų saugos.
Pasukti galvą darbdaviams tenka ir dėl pačios darbostogų tvarkos bei tinkamo jos vykdymo, kibernetinio saugumo, interneto ryšio, informacijos ir duomenų apsaugos.
Darbostogos prilyginamos nuotoliniam darbui
Į darbostogas neretai žiūrima kaip į savotišką atostogų alternatyvą, nesistengiant jų kažkaip ypatingai reglamentuoti, tačiau teisininkė atkreipia dėmesį, kad įmonėje turėtų būti arba atskira darbostogas nustatanti tvarka, arba šį klausimą turi apimti bendros darbo tvarkos taisyklės.
Pasak jos, kadangi Darbo kodeksas nereglamentuoja darbostogų sąvokos, realiai tai yra tiesiog kitu žodžiu pavadintas nuotolinis darbas. Todėl taisyklės tiek nuotoliniam darbui iš kito miesto ar užsienio, tiek darbostogų atveju gali būti tokios pačios. V.Dubovskienė sako, kad Darbo kodeksas numato nuotolinio darbo vykdymą arba darbuotojo prašymu, arba šalių susitarimu, todėl manytina, kad tokia pati taisyklė galiotų ir darbostogoms.
„Norint darbdaviui įsivesti darbostogas ar nuotolinį darbą iš kitų miestų ar užsienio, derėtų parengti vidinę tvarką, kur turėtų būti detaliai ir aiškiai aprašyta, kaip vykdomos visos įmonės darbo funkcijos ir kiekvieno darbuotojo pareigos, koks nustatomas darbo laikas, kokie taikomi atskaitomybės ir atsakomybės principai ir panašiai. Toje pačioje tvarkoje turi būti aptariami kibernetinio saugumo, internetinio ryšio klausimai.
Su tokia tvarka darbuotoją reikia supažindinti darbdavio įmonėje įprastais būdais, svarbu, kad išliktų tinkamo supažindinimo fakto įrodymas. Jeigu nuotolinis darbas ar darbostogos forminami atskiru susitarimu, turi būti rašytinis darbuotojo patvirtinimas, kad jis sutinka dėl tokios darbo formos“, – aiškina teisininkė.
Darbo laikas – susitarimo reikalas
Darbostogų ar nuotolinio darbo atveju labai svarbu tinkamai susitarti dėl darbo laiko. Tam tinkamiausia yra Darbo kodekse įtvirtinta individualaus darbo laiko režimo forma, leidžianti darbuotojui ir darbdaviui susitarti dėl priimtiniausio darbo grafiko.
„Darbuotojas ir darbdavys pačiame susitarime dėl darbostogų ar nuotolinio darbo turi įterpti abi šalis tenkinančias nuostatas, pavyzdžiui, kad darbuotojas turi per dieną išdirbti 8 valandas, arba darbuotojas dirba nuo 12:00 val. iki 21:00 val., arba kad darbuotojas pats pasiskirsto, kaip per savaitę dirba, tačiau turi išdirbti 40 valandų ir tiesioginiam vadovui kiekvieną dieną pateikti informaciją, kokiomis valandomis dirba, ar savaitės pabaigoje pateikti ataskaitą apie dirbtą laiką. Taip pat gali būti įdiegiama programa darbo laiko fiksavimui. Jeigu skiriasi laiko zonos, reikia nepamiršti apsibrėžti ir visiems priimtinų darbo valandų komunikacijai su kolegomis“, – pataria teisininkė.
Ji sako, kad neretai kyla klausimų dėl to, ar darbostogų užsienyje atveju darbuotojams turi būti mokami dienpinigiai, kaip vykstant į komandiruotes. „Darbo kodeksas reglamentuoja, kad į komandiruotę vykti nurodo darbdavys, o dėl nuotolinio darbo prašymą pateikia pats darbuotojas arba šalys dėl to susitaria. Tad darbostogų negalima prilyginti komandiruotei, todėl jų ar nuotolinio darbo užsienyje atveju dienpinigiai darbuotojams nemokami“, – komentuoja V.Dubovskienė.
