Jo teigimu, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje kelias į euro zoną valstybėms buvo palengvintas, o Italija kaip viena šalių, 1957-aisiais pasirašiusių Romos sutartį, desperatiškai norėjo patekti į pirmąją valiutų sąjungos bangą.
Tiesa, anuomet rimtai nė nesvarstyta, ar tokia valstybė kaip Italija – linkusi į infliaciją – gebėtų susitvarkyti su narystės euro zonoje iššūkiais.
Romoje nevyko tai, kas, pavyzdžiui, vyko Londone – buvęs Jungtinės Karalystės iždo sekretorius, vėliau ir premjeru tapęs Gordonas Brownas buvo parengęs penkis egzaminus, kuriuos britai turėtų išlaikyti norėdami įstoti į euro zoną.
Grėstų didelė finansų krizė
Atvirkščiai, kai tapo akivaizdu, jog Italija euro įsivedimo kriterijų neatitiks, taisyklės buvo pakeistos – kad imtų ir atitiktų. Rezultatas – du ekonomine prasme prarasti dešimtmečiai, per kuriuos įšalo pragyvenimo standartai.
Dar vienas rezultatas – itin reali galimybė, kad Italiją netrukus valdys dvi populistinės ir euroskeptiškos partijos, „Penkių žvaigždžių judėjimas“ ir Šiaurės lyga.
Bet nors nei viena, nei kita politinė jėga nejaučia jokios meilės eurui, Italijos populistai jau įsitikino, kad W.Hague'as greičiausiai buvo teisus.
Viename pirmųjų koalicinio susitarimo juodraščių buvo skelbiama, kad ES turėtų nustatyti aiškią euro zonos narės pasitraukimo iš jos procedūrą tokiais atvejais, kai susiformuoja „liaudies valia“ atsisveikinti su euru. Bet dabar, partijoms jau pristačius bendrus pasiūlymus, apie tai dokumente nebekalbama.
Nesunku suprasti kodėl. Jei finansų rinkos pamanytų, kad naujoji populistų valdžia rimtai nusiteikusi palikti euro zoną, Italijos vyriausybės platinamos obligacijos iškart taptų kur kas rizikingesnės.
Šoktelėjus nedarbo lygiui visuomenė kaltintų „Penkių žvaigždžių judėjimą“ ir Šiaurės lygą – abiejų partijų populiarumas žaibiškai nuslūgtų.
Investuotojai pradėtų reikalauti didesnės grąžos už laikomas obligacijas, o tuomet kiltų ir rinkos palūkanų normos.
Europos centrinis bankas, žinoma, galėtų padėti supirkdamas itališkas obligacijas, tačiau kodėl jis turėtų skubėti į pagalbą vyriausybei, kuri nori pakenkti euro zonai?
Naująją Italijos vyriausybę apimtų finansų krizė. Ir taip trapi bankų sistema sugriūtų, o šalis nugrimztų į gilią ir klampią recesiją. Šoktelėjus nedarbo lygiui visuomenė kaltintų „Penkių žvaigždžių judėjimą“ ir Šiaurės lygą – abiejų partijų populiarumas žaibiškai nuslūgtų.
Taisyklės stabdo augimą?
Tad populistų vyriausybė yra tokioje pat situacijoje kaip ir visi kabinetai Italijoje per pastaruosius du dešimtmečius – narystė euro zonoje yra prakeiksmas, bet pasitraukimas iš jos šaliai būtų dar pragaištingesnis.
Kaip ir Graikija, Italija supranta, kad jau per vėlu sakyti, jog euro pastatą būtų buvę galima pastatyti bent su keliais avariniais išėjimais.
„Tiesą sakant, Jungtinei Karalystei, kuri turi savo centrinį banką ir savo valiutą, lengviau pasitraukti iš Europos Sąjungos negu Italijai – iš euro zonos“, – rašo L.Elliottas.
Tačiau net jei Italija nesiryš atsisakyti euro, populistų koalicija turi planų dėl mokesčių ir valstybės išlaidų, kurie irgi kelia galvos skausmą euro zonos architektams. Norima įvesti bazines „piliečio pajamas“, atšaukti planus pailginti pensinį amžių, o pensijas – padidinti, taip pat – sumažinti mokesčius.
Skaičiuojama, kad tokios priemonės galėtų kainuoti apie 60 mlrd. eurų per metus. Tokia suma sudaro 3,5 proc. Italijos bendrojo vidaus produkto (BVP).
Taip būtų išsityčiota iš euro zonos taisyklių dėl fiskalinės drausmės, kurios aiškiai nurodo, koks biudžeto deficitas leistinas, o koks – jau ne. Be to, išsipūstų Italijos viešoji skola – dabar ji siekia kiek daugiau nei 130 proc. BVP, bet pakiltų iki maždaug 150 proc. BVP.
„Tokie skaičiai gąsdina finansų rinkas, kažin ar patenkintos ir kitų euro zonos narių sostinės. Tačiau iš tiesų šios koalicijos idėjos dėl fiskalinės politikos nėra prastos.
Tikroji problema – absurdiškos euro zonos fiskalinės politikos taisyklės, kurios skatina defliaciją“, – mano L.Elliottas.
Atėjo metas laisvesnei politikai?
Investicinių tyrimų kompanijos „BCA Research“ atstovas Dhavalas Joshi pastebėjo, kad Italija tam tikrais aspektais panaši į Japoniją. Abi šalys susidūrė su problemomis, nes jų zombius primenantys bankai parodė nebesugebantys skolinti privačiam sektoriui.
Bendri Italijos įsiskolinimai – privatūs ir viešieji kartu sudėjus – mažesni nei Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ar Ispanijos. Tačiau ES rūpi tik viešoji skola.
Japonija šią kliūtį peržengė sudarydama sąlygas viešajam sektoriui skolinti privačiai, nors tai ir reiškė padidėjusią viešąją skolą. Pernai ji siekė net 253 proc. BVP.
Tuo tarpu Italijos padėtis blogesnė, nes dėl euro zonos fiskalinės drausmės taisyklių šaliai neleidžiama pūsti biudžeto deficito.
Svarbiausia, kad bendri Italijos įsiskolinimai – privatūs ir viešieji kartu sudėjus – mažesni nei Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ar Ispanijos. Tačiau ES rūpi tik viešoji skola. Anot Dh.Joshi, „Italijos vyriausybei nebuvo leista rekapitalizuoti bankų sistemos, ir Italijos ekonomika sustingo dešimtmečiui“.
„Už eurą atsakingi pareigūnai žino, kad šis projektas nėra baigtas“, – atkreipia dėmesį L.Elliottas ir priduria, kad euro zoną galbūt išbaigtų Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono siūlomos reformos, kurios valiutų sąjungą paverstų ir fiskaline sąjunga. Šią prižiūrėtų euro zonos finansų ministras.
Tačiau Italijos vyriausybė tokiems E.Macrono planams nepritartų, net jei juos palaimintų Vokietija.
Tad galbūt atėjo metas leisti euro zonos narėms vykdyti laisvesnę fiskalinę politiką. Kol kas griežtos taisyklės į problemas įklimpusioms šalims leidžia kapstytis tik veržiantis diržus valstybės viduje.
„Arba, aišku, galima nedaryti nieko ir leisti problemoms dreifuoti. Vieną krizę euras vargais negalais įveikė, bet kita greičiausiai būtų lemtinga. Rizika – ne tai, kad viena šalis iššoks iš degančio pastato, o galimybė, jog sugrius visas namas su visais jo gyventojais“, – konstatuoja L.Elliottas.
