Sunkiai užpildomomis darbo vietomis Darbo birža vadina tas, kurių skelbimai portaluose „kabo“ po mėnesį ir ilgiau.
Sunkiausia rasti gydytoją – daugiau nei pusė skelbimų portaluose publikuojami bent 30 dienų. Taip pat darbdaviams labai sunku rasti sunkiasvorių sunkvežimių ir autobusų vairuotojų, kirpėjų, kosmetikų, apsaugos darbuotojų, programinės įrangos kūrėjų – 40 proc. tokių skelbimų viešinami ilgiau nei mėnesį.
Maždaug taip pat ilgai darbdaviai ieško ir slaugos, akušerijos specialistų, siuvėjų, kultūrinių augalų augintojų, lengvųjų automobilių vairuotojų, taip pat maisto produktų gamybos mašinų operatorių.
Viena iš priežasčių, kodėl tokių darbuotojų rasti nėra lengva, gali būti ir nedideli jų gaunami atlyginimai. „Ant popieriaus“ kiek solidžiau atrodo tik programinės įrangos kūrėjų (1921 euras iki mokesčių, 2016 metų duomenimis) ir gydytojų specialistų darbo užmokestis (1476 eurai iki mokesčių), tačiau gydytojai rezidentai uždirba triskart mažiau. O medikų pernai pasigirdęs reikalavimas kelti algas 30 proc. parodo, kad jų esama padėtis netenkina.
Akušeriai, slaugos specialistai „į rankas“ gauna apie 500-600 eurų. Sunkvežimių vairuotojai uždirba sektoriuje leidžiamą minimumą (jis yra keturi trečdaliai šalyje patvirtintos MMA), tačiau gerai žinoma, kad didžiąją dalį darbo užmokesčio vairuotojai pasiima per šiuo metu neapmokestinamus dienpinigius. „CV Online“ projekto manoalga.lt duomenimis, „į rankas“ sunkvežimio vairuotojas vidutiniškai gauna tūkstantį eurų.
Kirpėjai, kurių paieška taip pat užtrunka, oficialiai uždirba labai mažai - vos 286 eurus. Tačiau jie dažnai dirba pagal verslo liudijimus arba individualią veiklą, neretai sau išsimoka minimalų atlyginimą, o prisiduria imdami užmokestį „juodais“. Manoalga.lt duomenimis, vidutinis kirpėjo atlyginimas „į rankas“ yra 711 eurų.
Specialistai: visi darbuotojų ieško ilgai
Personalo specialistų faktas, kad darbuotojo įmonė ieško mėnesį ar dar ilgiau, visiškai nestebina.
„Nedarbas Lietuvoje nuosekliai mažėja jau aštuntus metus iš eilės, tad natūralu, kad darbuotojų rasti yra vis sudėtingiau ir atrankos procesas neretai užtrunka ilgiau nei 30 dienų. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad Lietuvos darbo biržos puslapiuose darbdaviai dažniausiai skelbia tik tas darbo vietas, kurios jų manymų galėtų būti užpildytos LDB duomenų bazėje esančiais specialistais, tad šis paklausiausių profesijų sąrašas atrodytų kiek kitaip, jeigu imtumėme visus viešuosius darbo pasiūlymus“, – 15min aiškino Božena Petikonis-Šabanienė, globalios personalo sprendimų kompanijos „ManpowerGroup“ atstovybių Lietuvoje ir Latvijoje vadovė.
Nedarbas Lietuvoje nuosekliai mažėja jau aštuntus metus iš eilės, tad natūralu, kad darbuotojų rasti yra vis sudėtingiau ir atrankos procesas neretai užtrunka ilgiau nei 30 dienų, – aiškino personalo specialistė.
Vis tik, aiškino ji, didelė dalis sunkiai užpildomų darbo vietų sutampa.
„Galėtumėme skirti dvi stambiąsias dalis – aukštos kvalifikacijos specifinių, siauros srities žinių turintys specialistai (gydytojai, programuotojai) ir patyrę, atitinkamus mokslus baigę bei reikiamus pažymėjimus turintys transporto, gamybos ir aptarnavimo srities darbuotojai“, – aiškino specialistė.
Jos teigimu, pirmosios grupės darbuotojų Lietuvoje tiesiog trūksta – darbo vietų yra kuriama daugiau negu joms yra paruošiama profesionalų, jaunieji specialistai neskuba įsilieti į darbo rinką, vyksta arši kova dėl darbuotojų, turinčių ilgametę patirtį, judėjimas tarp įmonių yra minimalus.
„Detaliau analizuojant transporto, gamybos ir aptarnavimo srities darbuotojų grupę, galima išskirti kelias priežastis, dėl kurių įmonės ir organizacijos susiduria su darbuotojų stoka. Neretai atlyginimų lūkesčiai yra ženkliai didesni negu įmonė įstengia mokėti – darbo užmokestis auga ne taip sparčiai kaip vartojimo prekių kainos, darbdavių pajamos iš gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų nedidėjo arba didėjo neženkliai, tad nėra galimybės padidinti biudžeto“, – 15min sakė B.Petikonis-Šabanienė.
Antra priežastis yra emigracija: „Dažnai už tą patį darbą aptarnavimo ar gamybos srityje kitose šalyse yra mokamas ženkliai didesnis darbo užmokestis, o šalies kalbos mokėjimas nėra privalomas. Ir galiausiai stebime, kad vietovėse, nutolusiose nuo didmiesčių, yra tiesiog sumažėjęs gyventojų skaičius.“
