Lietuva savo krizės valdymo politiką sustygavo gana neblogai, dabar lieka laukti sėkmingos vakcinacijos – tokią mintį išsakė TVF misijos vadovas B.Gracia, duodamas interviu 15min. Jo nuomone, atsigavimui pasiruošę tiek per metus gerokai pataupę gyventojai, tiek verslai, tiek finansų sektorius, nekantriai laukiantis paskolų paklausos šuolio.
B.Gracia taip pat pagyrė buvusios Vyriausybės veiksmus planuojant finansinę pagalvę – jo nuomone, tai reikšmingai prisidėjo prie to, kad Lietuvos ekonomika patyrė vieną mažiausių ekonomikos susitraukimų Europoje.
Visgi du pagrindiniai tradiciniai TVF leitmotyvai galioja ir pandemijos metu – vadovas dar kartą pabrėžė, kad Lietuva atsilieka nuo kitų šalių, įvedusių nekilnojamojo turto ir aplinkosaugos mokesčius. Šis klausimas tampa vis aktualesnis, pasaulio lyderiams kalbant apie tvarius sprendimus ir žaliąją politiką.
– Šiek tiek daugiau nei per metus nuo paskutinio vizito pasikeitė ne tik mūsų įprastas gyvenimas, bet ir Lietuvos valdžia. Kaip, jūsų akimis, buvusi ir dabartinė valdžia valdo šią krizę iš finansinės pusės?
– Kol kas dar ankstoka vertinti dabartinę valdžią, jie perėmė valdymą antrosios bangos viduryje.
Bet ekonomikos rezultatai 2020 m. Lietuvoje buvo vieni mažiausiai neigiamų – galima sakyti, patys pozityviausi Europos kontekste. Tai lėmė keletas priežasčių.
Ekonomikos rezultatai 2020 m. Lietuvoje buvo patys pozityviausi Europos kontekste.
Lietuva išmoko savo pamokas iš praeitos krizės, finansiškai gerais metais ruošėsi blogiems laikams ir savo pavyzdžiu įrodė tokios strategijos naudą.
Taigi įžengiant į krizę namų ūkiai ir bendrovės nebuvo palikti likimo valiai, kaip 2008 m. finansinės krizės metais, jų skolos lygis pernai buvo gerokai mažesnis. Vertinant kapitalizaciją ir likvidumą, bankinė sistema laikosi daug geriau nei tuomet. Taip pat jų finansavimas daugiausia paremtas vidaus indėliais. Tai vėlgi buvo daug tvaresnis požiūris, nei grįsti jį užsienio finansais.
Ekonomika kaip visuma taip pat atrodė geriau. Jei 2008 m. šalis turėjo didelį einamosios sąskaitos deficitą, kas reiškė, jog buvote priklausomi nuo pinigų iš užsienio, šįsyk įžengėte į krizę su perviršiu, todėl išorinio finansavimo reikšmė buvo daug mažesnė. Tai irgi tapo stabilizuojančiu veiksniu. Gera fiskalinė politika, kai turėjote 3-4 metus su perviršiais – viskas susivedė į atsparesnę ekonomiką.
Gera fiskalinė politika, kai turėjote 3–4 metus su perviršiais – viskas susivedė į atsparesnę ekonomiką.
Buvo ir kitas veiksnys – dabar jūs esate euro zonos nariai, tai suteikia tiek tiesioginių, tiek netiesioginių privalumų. Narystė sumažina neužtikrintumą – jei prieš 12 metų buvo kalbų apie valiutos devalvavimą, tai dabar tokių klausimų nesigirdi. Tuomet palūkanos buvo gerokai šoktelėjusios, o pernai jos sumažėjo. Tai leidžia lengviau paremti savo ekonomiką. Dabartinė situacija apskritai yra pirmas kartas kai valstybė taip stipriai remia savo ekonomiką didelės krizės metu. Anksčiau nuo krizės kenčiančios valstybės turėdavo pradėti taupymo politiką.
Tai lėmė, kad namų ūkių pajamos nenukrito, algos taip pat kilo gana apčiuopiamai viešajame sektoriuje, galbūt kiek mažiau privačiame. Taip pat vidaus paklausa nekrito ar nesusitraukė tiek, kiek kai kuriose kitose šalyse.
Galiausiai viskas susivedė į tai, kad ekonomika krito mažiau nei 2 proc., kas yra labai geras rezultatas, nusileidžiantis nebent tik Airijai, kurios ekonomikos struktūra yra kitokia.
Lietuva išmoko savo pamokas iš praeitos krizės, finansiškai gerais metais ruošėsi blogiems laikams ir savo pavyzdžiu įrodė tokios strategijos naudą.
– Tačiau šiandien turime gana didelį, apie 7 proc. siekiantį biudžeto deficitą. Ar tai turėtų mus jaudinti trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu?
– Trumpuoju laikotarpiu – neturėtų. Didėjantis deficitas ir skola suformuota tuo metu, kai skolos palūkanos yra nedidelės. Jūsų palūkanos, matuojant pagal BVP, mažėja, nors pati skola auga. Skolintis dabar yra pigu, todėl trumpuoju laikotarpiu tai nėra problema.
Ekonomika krito mažiau nei 2 proc., kas yra labai geras rezultatas, nusileidžiantis nebent tik Airijai, kurios ekonomikos struktūra yra kitokia.
Žinoma, dabar, kai matome pernykščius rodiklius, tarsi galime kelti klausimą, ar valstybės parama nebuvo per didelė. Tačiau, mūsų nuomone, didelio neapibrėžtumo laikais, geriau suteikti daugiau finansinės pagalbos nei per mažai.
Net jeigu tos pagalbos galiausiai būna per daug, nemanau, kad tai problema – juk niekas nežinojo kur link judės ekonomika. Jūsų ekonomika yra maža ir atvira, taigi gali būti pažeidžiama įvairiausių, tiek vidinių, tiek išorinių sukrėtimų.
Geriau būti atsargiems, ypač atsižvelgiant į tai, kad pernai ir šiemet jūs galite sau leisti finansuoti šią pagalbą, tai pigus būdas. Žinoma, tai reikia daryti tik iki tol, kol ekonomika atsidurs tvirto atsigavimo kelyje.
Tačiau tai taip pat svarbus klausimas – finansiniai įsipareigojimai yra dideli, jie auga ir ateityje tas deficitas turės būti suvaldytas. Tačiau vienas susikurto stabilumo privalumų yra tai, kad turint gerą makroekonominę aplinką, jūs tai galite daryti pamažu, čia nėra skubos.
Taigi manau, kad svarbiausias dalykas būtų turėti pagrįstą, trumpos ar vidutinės trukmės finansinės paramos planą. Kai atsigavimas sustiprės, kai matysis, kad jis kyla iš privataus sektoriaus augimo, teks pradėti vėl galvoti apie fiskalines apsaugas.
Tarp kitko, praėjusi Vyriausybė vienu metu buvo kritikuojama dėl savo fiskalinių perviršių – kodėl jie kaupia, o ne leidžia pinigus. Tačiau šis sprendimas Lietuvai pernai pasitarnavo puikiai. Ši strategija yra gera ir tikiu, kad tiek praėjusi, tiek dabartinė valdžia su tuo sutinka.
– Finansų ministrė neseniai pripažino, kad valstybė surenka mažiau mokesčių. Žinoma, tai – krizės padarinys, tačiau TVF nuolatos pabrėžia, kad Lietuvai reikėtų įsivesti du mokesčius: nekilnojamo turto ir automobilių. Jie galimai padėtų surinkti daugiau lėšų į biudžetą, tačiau ar dabar tam tinkamas laikas?
– Atsakymas į šį klausimą turi dvi puses. Pajamos iš tiesų yra žemesnės, nes ekonomika yra silpnesnė. Jos sugrįš į normalų lygį, kai ekonomika atsigaus.
Tačiau yra kitas, fundamentalus klausimas, apie kurį Lietuvoje kalbama jau seniai – kokia turėtų būti socialinių paslaugų kokybė ir kokio dydžio finansavimą šiam sektoriui reikėtų skirti.
Mes esame pastebėję, kad poreikis efektyvioms socialinės apsaugos programoms auga, ypač po pasaulinės finansų krizės 2008 m., kuomet dar labiau išaugo nelygybė.
Tačiau kalbant apie Lietuvą, atsiranda priešprieša. Jūsų modelis yra konkurencinga mokesčių sistema, kuri leistų pritraukti užsienio investicijas, tačiau Lietuvai sunku palaikyti itin liberalią mokesčių sistemą, kartu užtikrinant geras viešąsias paslaugas. Taigi čia atsiranda vietos mokesčiams, kurie, žiūrint iš ekonominės pusės, yra efektyvesni, sukelia mažiau iškraipymų.
Kalbant apie kai kurių mokesčių įvedimą, Lietuva atsilieka nuo kitų šalių. Kaip ir minėjote, TVF nuolatos kalba apie dviejų tipų mokesčius. Manau, kad aplinkosauginis mokestis, kuris gali įgauti daugybę formų, padėtų pasiekti ir kitus tikslus, kurie dabar išsakomi viešai. Tai aplinkai draugiška plėtra ir „žalesnė“ politika.
Taigi, tai galėtų būti laikas jį įsivesti. Kiek suprantu, Lietuvoje šiuo klausimu bus suformuota darbo grupė. Mes domėsimės jos išvadomis ir esame pasirengę pateikti savo komentarus, jei toks poreikis iškiltų.
– Kokias artimiausias perspektyvas matote Lietuvos finansų sektoriui?
– Finansinis sektorius įžengė į šią krizę gerokai stipresnis nei prieš 12 metų.
Tačiau per pandemiją ekonomikos dalyviai sumažino išlaidas ir pradėjo intensyviau taupyti. Visa tai lėmė keletą dalykų – vienas iš jų buvo namų ūkių ir ypač verslo indėlių augimas. Tai, kartu su gerokai atsargesniu požiūriu, labiausiai išryškėjo pavasarį, kiek mažiau metų pabaigoje.
Viskas nulėmė sumažėjusį skolinimą verslui, taigi dabar bankai turi perteklinį likvidumą, gerokai per daug pinigų. Bet uždirbti iš paskolų galimybės gerokai sumažėjusios, nes mažai kas nori skolintis.
Viskas nulėmė sumažėjusį skolinimą verslui, taigi dabar bankai turi perteklinį likvidumą, gerokai per daug pinigų. Bet uždirbti iš paskolų galimybės gerokai sumažėjusios, nes mažai kas nori skolintis.
Kai šis neapibrėžtumas baigsis, bendrovių plėtros planai atsigaus, bankai yra pasirengę jį paremti, tame problemos nematau.
Didysis klausimas yra, kada tai įvyks – be abejo, tai labiausiai priklausys nuo vakcinavimo sėkmingumo ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje.
– Pastaruosius keletą metų senoji valdžia kalbėjo apie valstybinio banko kūrimą, šią palaiko ir naujasis prezidentas. Ar krizė, kurioje esame šiandien, tokiai idėjai suteikė naujų spalvų?
– Labai priklauso nuo to, kokias problemas šis valstybinis bankas nori spręsti.
Jūs turite labai efektyvią, tačiau kartu ir labai koncentruotą bankinę sistemą. Gali kilti klausimas apie jos konkurencingumą. Mūsų dabartinis įspūdis – bankai pasiruošę išduoti daugiau paskolų, tačiau visi yra atsargūs ir paklausa dar neatsistatė.
Bankai pasiruošę išduoti daugiau paskolų, tačiau visi yra atsargūs ir paklausa dar neatsistatė.
Kitose šalyse yra pavyzdžių, kai nacionaliniai plėtros bankai sėkmingai padengia tas sritis, kurių nefinansuoja komerciniai bankai. Jie įrodė, kad gali sukurti pridėtinę vertę ekonomikai. Kaip ir minėjau, svarbiausia apsibrėžti spręstinas problemas.
Mano supratimu, rizikų įvertinimas yra labai svarbus – turime ir kitokių pavyzdžių, kai tokie bankai pasirodė neefektyvūs ir brangiai kainavo mokesčių mokėtojams. Tokio tipo bankai turėtų minimizuoti riziką ir maksimizuoti naudą.
Kiek suprantu, konkrečių veiksmų dėl banko steigimo šiuo klausimu dar nėra ir naujoji Vyriausybė dėl jo irgi diskutuos.
– Užsiminėte apie finansų rinkos koncentraciją, tai irgi dažnai girdima tema. Kaip ją reikėtų spręsti ir ar bankinės sistemos koncentracija nesulėtins potencialaus atsigavimo?
– Lietuvos bankinė sistema yra labai koncentruota, praktiškai trys dideli bankai. Netgi galima sakyti 2 bankai ir vienas padalinys, „Luminor“. Jie kartu valdo apie 80 proc. turto. Tačiau dar 2019 m. mūsų įvertinime sakėme, kad nors koncentracija yra didelė, aukštas sektoriaus pelningumas kyla ne iš koncentracijos, o iš efektyvumo. Žinoma, tai nereiškia, kad koncentracija būtinai didins efektyvumą – nesant konkurencijos sunku rasti motyvų jį didinti.
Tačiau nuo tada atsitiko keletas dalykų. Lietuvos bankas pradėjo didinti konkurenciją, išduodamas specializuotų bankų licencijas fintech žaidėjams. Kaip tai paveiks sektorių, kol kas pasakyti sunku. Jų veikla kol kas dar labai mažos apimties, tai tik pradžia. Tačiau ilgainiui tai turėtų padidinti konkurenciją – kai pelningumas toks aukštas, šie žaidėjai mėgins pasiimti savo rinkos dalį.
Mažiau pokyčių greičiausiai pamatysime paskolų rinkoje, nes nauji žaidėjai turbūt mėgins taikytis į tuos sektorius, kurių nepadengia didieji bankai. Tačiau daugiau naujovių galime sulaukti mokėjimų srityje ir didieji bankai turės į tai reaguoti. Čia pokyčiai pasimatys anksčiau nei paskolų atveju.
Taip pat yra kita problema su „Luminor“ – kaip žinote, šis bankas patyrė restruktūrizaciją Baltijos šalyse, dabar veiklą vykdo iš Estijos. Jie pakeitė savo finansavimo struktūrą ir dabar daugiausiai remiasi indėliais ir panašiomis priemonėmis. Kai bankas buvo susikoncentravęs į restruktūrizaciją, jie buvo mažiau aktyvūs paskolų rinkoje, taigi, tada galbūt ir buvo galima iš dalies suprasti teiginį apie 2,5 banko Lietuvoje.
Dabar, kai restruktūrizacija pasibaigė, atrodė, kad jie jau pasirengę aktyviai įsitraukti į paskolų rinką, bet atėjo netikėta krizė. Taigi kaip tai paveiks konkurenciją, mes pamatysime ateityje.
