Didelę savo sukurtos pridėtinės vertės dalį Lietuva eksportuoja į kitas šalis, taigi, ekonominio aktyvumo kaita yra labai susijusi su šalies dalyvavimo pridėtinėse vertės grandinėse potencialu.
Ekonominėje spaudoje vis dažniau yra kalbama apie Lietuvos įsitraukimą į globalias pridėtinės vertės grandines ir galimybes šį įsitraukimą padidinti. Istorinėje perspektyvoje, 2018 m. Lietuva tarp EBPO šalių ir pagrindinių EBPO partnerių turi vieną aukštesnių dalyvavimo globaliose vertės grandinėse mato rodiklių (52,0 proc.); šalis buvo 15-a tarp 43-ų šalių pagal didžiausią įsitraukimo lygį. Iš Baltijos šalių labiausiai į globalias pridėtinės vertės grandines yra įsitraukusi Estija (54,4 proc.), o mažiausiai – Latvija (45,4 proc.). Tarp EBPO šalių aukščiausias įsitraukimas buvo Liuksemburge (net 77,7 proc.), taip pat Slovakijoje, Vengrijoje ir Čekijoje (daugiau nei po 60 proc.). Aukštesnis Lietuvos įsitraukimo lygis rodo, kad daugiau šalies gamintojų yra tiesiogiai ar netiesiogiai (per kitas eksportuojančias šalies įmones) susiję gamybos, pardavimų, pirkimų kanalais su įmonėmis kitose šalyse.
Dėka pritraukiamų užsienio investicijų, vis didėjančio skaičiaus užsienio įmonių, kurios kuriasi ir vykdo veiklą Lietuvoje, dėl intensyvios ir sėkmingos prekybos partnerių paieškos ir augančio lietuvių gamintojų pažinimo bei pripažinimo Europoje ir kitose pasaulio šalyse, Lietuvos įsitraukimo į globalias vertės grandines tempas pastaruoju metu itin sparčiai auga. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje integracijos augimas buvo gerokai nuosaikesnis. Lietuvos integracija į globalias vertės grandines buvo labai sparti šaliai įstojus į ES 2004-2008 m., vėliau, tarp 2011 m. ir 2016 m. ji buvo sustojusi, o 2016-2018 m. laikotarpiu ji vėl sparčiai didėjo.
Sektorinėje perspektyvoje, Lietuvos apdirbamosios gamybos sektorius yra labiau nei kiti ekonomikos sektoriai įsitraukęs į globalias pridėtinės vertės grandines. Istoriškai didžiausias įsitraukimas buvo naftos ir chemijos produktų gamybos sektoriuose. Taip pat aukštus rodiklius turi maisto, gėrimų ir tabako pramonė, pagrindinių metalų gamybos veikla bei elektros įrangos gamybos sektoriai. Žemiausi įsitraukimo rodikliai buvo tekstilės gaminių gamybos ir drabužių siuvimo sektoriuje ir transporto priemonių ir įrangos gamybos veikloje.
Tai, kad būtent apdirbamoji gamyba yra labiau įsitraukusi į vertės grandines, nėra išskirtinis reiškinys tarptautiniame kontekste. Šiuolaikinėse ekonomikose prekių gamybos procesai yra labai fragmentuoti ir didele apimtimi pasidalinę tarp šalių ir sektorių. Paslaugos, lyginant jas su apdirbamąja gamyba, paprastai pasižymi gerokai mažesne fragmentacija jų kūrimo procese (tame tarpe ir tarp šalių), o statybos ir viešojo sektoriaus paslaugos apskritai dažnai yra priskiriamos prekybai uždaram ekonomikos sektoriui.
Vis dėlto, sąryšis tarp skirtingų ekonomikos sektorių vidaus rinkoje yra labai svarbus integracijos veiksnys. Empiriškai yra įrodyta, kad tolimesnė integracija į pasaulines pridėtinės vertės grandines gali būtų pasiekta didinant sąsajas tarp, pavyzdžiui, apdirbamosios gamybos ir paslaugų sektorių.