– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas ir darbas po 2022 vasario?
– Mes Ukrainoje nebevartojame rusų kalbos, visi savanoriškai kalbame tik ukrainietiškai. Mano gyvenimas niekaip nepasikeitė. Pasakysiu ką kita. Mūsų pirmoji ledi sukūrė projektą „Mentalinė tautos sveikata“. Darbo grupėje yra po vieną atstovą iš kiekvienos valstybinės organizacijos, renkamės ir diskutuojame, kaip pagerinti darbuotojų, bedarbių ir visų gyventojų sveikatą karo metu ir jam pasibaigus.
Neseniai mūsų klausė, kas asmeniškai pasikeitė per metus. Daugelis teigė, kad jaučia nuovargį, stresą, kad daug darbo. Kai apšaudo naktį, nemiegi, o ryte sunku keltis į darbą. Aš nežinau – esu pavargusi, bet apie tai negalvoju.
Atvirkščiai – karas pagreitino mano mintis, kaip padaryti viską geriau ir greičiau. Mes visi einame į darbą, dirbame ne nuotoliniu. Tik ten, kur vyksta karo veiksmai ir šaudoma, specialistai dirba iš nuotolio. Bet jie irgi nori eiti į darbą, kad nebūtų namuose, kad galėtų būti sociume, nebūtų vieni ir nuolat negalvotų apie karą.
Aš žinau, kur yra šviesa, kur mes norime būti. Žinau, kokia turi būti Užimtumo tarnyba rytoj, ką dėl to reikia padaryti, kokios turi būti priemonės, ir kaip turime dirbti. Ir to siekiu.
Kad teisingai galvoju, įsitikinau dabar atvažiavusi į Lietuvą ir pabendravusi su Inga (Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė). Aptarėme procesus ir darbo detales, mes kalbame tais pačiais žodžiais. Ką aš darau, tą patį daro ir ji. Ir tuos pokyčius kuriuos darome Ukrainoje, tą patį daro ir Lietuvos Užimtumo tarnyba. Tuo esu patenkinta, dar labiau įsitikinusi, kad esame teisingame kelyje.
Galvoju apie procesus po karo. Daug bendrauju su karo dalyviais, sužeistaisiais, po amputacijos. Lankau artimuosius ligoninėje Kijive, kurie buvo sužeisti. Girdžiu daug istorijų. Mane mokė vienas kariškis: „Karių nereikia gailėti, juos reikia saugoti“. Tai mane įkvėpė, kaip jiems padėti, kai jiems reikės pakeisti save, ką toliau veiks po karo, kokį darbą reikės pasiūlyti, perkvalifikuoti.
– Nuo karo Ukrainoje pradžios mūsų šalyje įsidarbino 28,4 tūkst. atvykusių ukrainiečių. Ką manote apie tuos, kurie paliko šalį?
– Pamenu tą laiką, pirmuosius mėnesius, kai žmonės patyrė didelį stresą. Nuo šaudymų net mūsų šuo slėpėsi vonioje.
Galiu suprasti moteris, ypač kurios gyveno Charkivo, Donecko, Mariupolio, Kyjivo apskrityse. Prisimenu geležinkelio stotį, kur evakuacijos vagonai buvo pilni kaip pirmajame ar Antrajame pasauliniame kare. Nueini į stotį ir nieko nesimato – tik žmonės vienas prie kito susigrūdę, vyrai išlydi moteris, vaikai verkia, šąla. Traukinio kupė vietoj keturių žmonių – dešimt.
Tada buvo nesvarbu, bilietai nepardavinėjami – tai evakuacijos traukinys. Žmonės gelbėjosi, kad išvyktų gyvi. Kai žmonės tai patiria – o mano pažįstami ir kolegos tai išgyveno Mariupolyje, ir Bučoje – gali suprasti, kodėl jie išvyko iš šalies. Daugelis moterų galvojo apie vaikus. Sau leisti to negalėjau, mano kitoks darbas, kita vertus, apie tai negalvojau. Mano šeima ir daug draugų liko, mažai išvyko.
Esu kilusi iš Zaporižės, kur visa mano giminė, o ten dabar – zona karo veiksmų, už 60 km – jau okupuota teritorija. Čia gyvenantys kolegos iš Užimtumo tarnybos pasakojo, kad ir vakar 9 valandas be perstojo kaukė sirenos.
– Ar pasikeitė Ukrainos užimtumo tarnybos personalas?
– Centriniame biure Kijeve dirba 65 žmonės, iš viso šalyje – 7,9 tūkst. Prasidėjus karui, į užsienį išvyko 10 darbuotojų iš centrinio biuro. Su jais tenka bendrauti, kai kurie grįžo, nes čia liko vyrai, nori grįžti į šeimą. Vis tiktai praėjo pusantrų metų. Kiti sako, kad galvos apie grįžimą karui pasibaigus, kai nebus apšaudymų, antskrydžių. Kiti jau neturi kur grįžti, namai sugriauti. Todėl lieka užsienyje.
Susprogdinus Kachovkos hidroelektrinę, Chersono srityje, buvo apsemta 3 tūkst. namų. Ten gyveno mano penki kolegos. Visko neteko, nieko neliko. Vanduo – virš namų stogų. Tai kadrai kaip iš siaubo filmo, bet tai ne filmas, o dabar mūsų žmonių gyvenimas.
Žiūriu į ateitį. Jau mąstome, kaip reikės susigrąžinti savo gyventojus į Ukrainą, nes reikės atstatyti šalies ekonomiką.
– Kaip atrodo darbo rinka šiomis karo sąlygomis?
– Prasidėjus karui žmonės buvo išsigandę ir nepasiruošę, negalėjome būti biure miesto centre. Tačiau intuityviai važiavome į darbą susirinkti svarbiausių užrašų ir įrangos, ir tik po to visi pradėjo važiuoti į skirtingas vietas ir miestus. Pirmąjį mėnesį organizavome darbą 24/7. Miegojome mažiau nei dirbome.
Turėjome pertvarkyti visą sistemą, išvežti iš karo zonų įrangą. Taip pat užtikrinti, kad būtų mokamos nedarbo išmokos visoje Ukrainoje, nes iš karto buvo okupuotos teritorijos, ir ten žmonėms buvo atjungtas internetas, televizija. Tiems klientams mokėjome išmokas iš kitų šalies sričių, ir bedarbiai, kurie buvo likę okupuotose teritorijose, kur vyko karo veiksmai, negalėję išvykti, gavo pinigus kortelėse. Galima sakyti, tam pasirengti padėjo pandemija, nes išmokome dirbti nuotoliniu, procesai buvo jau sutvarkyti. Į biurą Kijive sugrįžome balandžio 1 d. apie 10–15 darbuotojų. Kiti į sostinę sugrįžo gegužę.
Pirmaisiais karo mėnesiais Ekonomikos ministerija su kitomis ministerijomis organizavo įmonių perkėlimą, buvo išvežami aukštos kokybės įrengimai ir įranga iš karo zonų. Savo ruožtu įmonės išvežė darbuotojus į kitus regionus, arčiau Vakarų Ukrainos. Mes taip pat dalyvavome šiame procese. Kiekviename regione yra ekonomikos komitetai, kurių užduotis buvo surasti patalpas, žemes, kur pervežti įrengimus.
Daugelis Vakarų Ukrainos įmonių dalijosi patalpomis, kad padėtų karo paliestoms įmonėms įsikurti. Tai pavadinčiau globaliu procesu, kuris vyko tris keturis mėnesius. Daugiau nei tūkstantis įmonių buvo perkeltos į kitas teritorijas tęsti veiklų. Mūsų uždavinys buvo padėti įmonei, kuri atvyko ir pradėjo veiklą kitoje teritorijoje. Jei įmonių darbuotojai neatvyko ar jų trūksta, reikėjo surasti naujų.
Charkivo, Donecko srityse daugelis įmonių susijusios su chemijos, metalurgijos pramone, pervažiavusios (daugiausiai į Vakarus) susidūrė darbuotojų trūkumu, nes čia vyrauja kitokios kvalifikacijos.
Taip pat ir atvykusių žmonių profesijos skyrėsi ir negalėjo rasti darbo. Mūsų uždavinys buvo padėti atvykusiems žmonėms, kurių kvalifikacijos neatitiko rinkos poreikių. Jie tapo bedarbiais. Buvo daug niuansų. Kai kurie išvyko be dokumentų, pasimetę, sutrikę. Kitiems viskas buvo dingę.
Sukūrėme tokią opciją tiems, kurie šalyje iš vieno regiono persikėlė į kitą – tai pavadinome „viduje perkelti piliečiai“.
Turėjome daugiau nei 10 tūkst. atvejų, kuomet išvykę žmonės negalėjo susisiekti su darbdaviais, kai kurios gamyklos buvo sugriautos ar jau neveikė, kad galėtų išeiti oficialiai iš darbo, reikėjo panaikinti darbo santykius. Registruose jie buvo kaip dirbantys ir negalėjo gauti bedarbio statuso, kad gautų išmokas ir pan. Įgijęs perkelto asmens statusą, pavyzdžiui, atvykęs iš Donecko į Lvivą ar Kyjivą, galėjo kreiptis į Užimtumo tarnybą. Parašius prašymą atleisti iš įmonės, kurioje dirbo, tapo bedarbiu, galėjo gauti išmokas, kompleksines paslaugas.
Darbo paklausa šalies mastu nepasikeitė – trūksta techninio išsilavinimo darbuotojų, inžinierių, vairuotojų, traktorininkų. Daug žmonių išvykę. Manau, dabar svarbiausia – individualus darbas su kiekvienu bedarbiu ir darbdaviu. Kai bus išvaduotos teritorijos, situacija vėl keisis. Yra apskričių, kur viskas sugriauta. Ir artimiausiu metu negrįš šachtininkai, tačiau negalime pasakyti, kad šių profesijų nebereikės Ukrainoje ateityje.