Vien pernai profesinės reabilitacijos programoje dalyvavo 1109 asmenys ir beveik 70 proc. jų sėkmingai įsidarbino per 6 mėnesius nuo programos baigimo dienos, skelbiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ataskaitoje. Šio projekto vertė – 7,6 milijono eurų.
„Valakupių reabilitacijos centras Kaune po kursų visus veža tiesiai į Mokesčių inspekciją, kad išsiimtume individualios veiklos pažymą, ir viskas“, – tokią „sėkmę“ 15min paaiškina neregys Algirdas Bernatavičius. Prie vaikino istorijos dar grįšime.
Neįgalų sūnų prižiūrinti Snieguolė 15min tikino, kad jos vaikas jau turi kelis diplomus, tačiau tų diplomų niekam nereikia – darbdaviai nedalyvauja rengiant programas ar parenkant mokymą. Valstybė skiria dideles lėšas, tačiau čia grandinė ir pasibaigia.
Lietuvos neįgaliųjų forumo komunikacijos projektų vadovė Simona Aginskaitė patvirtina – neįgalieji gauna po kelis diplomus, jie viliojami didelėmis stipendijomis, tačiau mokymo kokybė yra abejotina. Tuo tarpu iš pinigų tarpsta neaiškios struktūros.
Mat neįgaliųjų parengimu užsiima ne aukštosios ar profesinės mokyklos, o 12 viešųjų įstaigų (VŠĮ), kurios, laimėjusios viešuosius pirkimus, finansavimą gauna iš Darbo biržos. Universitetai ar profesinės įstaigos tam turi atitikti reikalavimus, aiškina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Patenkinti lyg ir turėtų būti visi – dalis pinigų ateina iš ES, neįgalieji gauna 224 eurus per mėnesį, apgyvendinimą ir maitinimą, o VŠĮ gauna atlygį už mokymą, tačiau neįgalieji skundžiasi.
Kvalifikacijos stokojo patys mokytojai
Neregys A.Bernatavičius kompiuterinio raštingumo mokymus Valakupių reabilitacijos centre pabaigė balandį, tačiau nuo tada jokio darbo nebuvo susiradęs. Jis neslepia – mokymai nesuteikė jokios specialybės ir jie veikiau skirti žmonėms, nežinantiems, kas yra kompiuteris.
„Jie tai vadina profesine reabilitacija, tačiau aš nesutinku su tokiu dalyku. Reabilitacija būtų tada, kai tau suteiktų profesiją ar bent ją pakeistų, perorientuotų žmogų. O čia jie patys teigia, kad tai profesinė reabilitacija, o realybėje – elementarus kompiuterinis raštingumas, tik kad neregiams. Čia nemokino jokios profesijos, tik kad žinotum, kaip naudotis kompiuteriu būdamas neregiu. Tai labai toli nuo profesijos“, – sako A.Bernatavičius.
Jis stebisi, kad netgi tiems, kurie nė karto nėra sėdėję prie kompiuterio, 8 mėn. trunkantys kursai yra per ilgi. Regėjimą turintiems žmonėms analogiški kursai, pasak jo, trunka apie dvi savaites. Todėl A.Bernatavičius visus aštuonis mėnesius „leido laiką“ ir netgi pats tvarkė mokytojų kompiuterius, kurie buvo morališkai pasenę – nuo 2009 m. neperrašyta ir itin lėtai veikianti operacinė sistema, pasenusi programinė įranga, netgi ta, kuri specializuota neregiams.
„Prieš prarasdamas regėjimą pats dirbau kompiuteriu, juos tvarkiau ir panašiai. Paskui praradau regėjimą ir kurį laiką nieko neveikiau. Paskui sužinojau, kad yra speciali ekrano skaitymo programa. Ir galvojau, kad nueisiu, išmoksiu ja naudotis. Buvo žadama, kad mokymai konkretūs – dirbti su konkrečiais dalykais, bus pažintis su potencialiais darbdaviais, perduoti reikalavimai, ko jie norėtų, kad išmoktum“, – A.Bernatavičius neslepia, kad tikėjosi daugiau naudos iš mokymų.
O realybėje jokių darbdavių nebuvo – atvirkščiai, kad statistika atrodytų gera, neregiai buvo vežami išsiimti individualios veiklos pažymėjimų mėnesiui.
„Buvo žadėta, kad bus darbdavių, iš tikrųjų jų nebuvo. Galiausiai, kai baigėme mokslus, tiek iš biržos, kuri yra užsakovas, tiek iš mokymų centro buvo paprašyta išsiimti individualią veiklą. O kad būtų padedama susirasti darbą ar kažkokią veiklą, tai tikrai ne. Apskritai, net nebuvo, kaip žadėta, mokoma dirbti su kokia nors konkretesne programa ar kuo nors, kuo būtų galima užsiimti įmonėje“, – piktinasi A.Bernatavičius.
Jis aiškina, kad šitokiu būdu siekiama parodyti, kad projektas buvo sėkmingas ir žmonės po mokymų dirba. Kadangi niekam neberūpi, ką žmonės veiks po to, kai baigsis fiktyvus individualios veiklos pažymėjimas.
„Jiems reikia užsidėti pliusiuką, čia europiniai pinigai, kitaip juos pačius smaugia. Tai kauniečiai iš Valakupių reabilitacijų centro po mokymų veža tiesiai į Mokesčių inspekciją – išsiimkite individualią veiklą ir viskas. Pabūkit taip mėnesį, kad užsiskaitytų. Jei tu esi neregys, birža laiko, kad turi pirmą grupę ir darbingumas siekia 10 proc. Tai tau tiesiai sako, kad nieko mes tau nesurasim, padėti negalim, tai va, išsiimk individualią veiklą ir ieškokis pats. Daug kam yra taip, daug kas skundžiasi“, – sako vaikinas ir pažymi, kad tokios individualios veiklos atsisakė.
Jo grupėje buvo 9 žmonės, ir visi jie buvo skirtingų gebėjimų, todėl, pasak A.Bernatavičiaus, nė vienas negalėjo likti patenkintas – pažengę neturi ką veikti, o pradedantiesiems per sudėtinga.
„Vienintelis pliusas čia tas, kad 6 mėnesius mokama stipendija, birža dar apmoka važinėjimą, jei esi iš kito miesto, maitinimą vieną kartą per dieną, – sako A.Bernatavičius. – Bet galėtų darbdaviai ir realiai pasikviesti žmones ir pasižiūrėti, ką jie gali padaryti, kaip jie susitvarko su darbu, o ne galvoti, kad, ai, neregys, ir iškart nurašyti.“
Vaikinas tikina, kad pats skambino į įmones, tačiau iš jų išgirdo tik kategorišką „ne“. O iš socialinių įmonių elektroniniu paštu atsakymo nėra gavęs nė vieno.
Neįgaliojo mama: išmoko ir palieka
Protinę negalią turintį sūnų prižiūrinti Snieguolė 15min pasidžiaugė, kad jos sūnus Alytaus dailiųjų amatų mokykloje daug išmoko, ir ji pati niekada netikėjo, kad jis galėtų daryti keraminius dirbinius ar siuvinėti pagalvėles. Tačiau ji apgailestauja, kad diplomai jau du, bet čia grandinė ir pasibaigia – po mokslų baigimo niekam neįgaliųjų nebereikia, programos neruošiamos su darbdaviais.
„Kol neįgalus vaikas ar jaunuolis mokosi, viskas lyg ir gerai, nes yra mokykla, yra po to profesinio rengimo centrai, arba, pavyzdžiui, Alytuje, kur gyvename, yra dailiųjų amatų mokykla, kurioje yra neįgaliųjų grupės. Ir tie jaunuoliai įgyja specialybę ir baigia ne vieną jų. Problema ta, kad jie įgyja ne vieną specialybę ir valstybė tam skiria daug lėšų, tačiau valstybėje nėra išspręstas klausimas, o kas toliau“, – sako Snieguolė.
Ji vardija, kad jos sūnus baigė keramiką ir tekstilę – gavo du diplomus. Mama vertina, kad Alytuje mokyklos deda daug pastangų vaikams paruošti, ir jie sugeba padaryti nuostabių ir gražių darbų, tačiau valstybė turėtų į šį procesą įtraukti darbdavius, kad būtų mokoma kurti paklausius produktus.
„Dabar tie vaikų darbai būna „kičiniai“, nes ruošia specialistai galbūt nelabai susipažinę su rinka. Ir tuos darbus žmonės perka iš gailesčio, kad darbą darė neįgalusis. Gražu tai, aišku, ir labai dvasinga. Bet, kita vertus, norėtųsi, kad tas produktas būtų pagamintas geras, kad būtų paruoštas su rinkodaros specialistais ir turėtų paklausą. Tai turėtų motyvuoti ir įdarbinti neįgalųjį, kuris galėtų jaustis kaip visavertis žmogus ir būti ne tik užimtas, bet už savo darbą gautų kad ir minimalų užmokestį“, – sako mama.
Snieguolė viliasi, kad mokymai galėtų būti ruošiami bendradarbiaujant tiesiogiai su socialinėmis įmonėmis, kad neįgalieji būtų ruošiami konkrečiam darbui.
Valstybė sukiša daug lėšų į neįgaliųjų ugdymą, bet po to viskas ir baigiasi – jie tampa neproduktyvūs žmonės, kurių niekas nepriima į jokį darbą, – sakė 15min skaitytoja Snieguolė.
„Socialinės įmonės dabar, sakyčiau, išsigimė. Darbdaviai čia priima žmones, kurie turi kokią nedidelę fizinę negalią, kurie galbūt darbo rinkoje galėtų įsitvirtinti ir taip, jie daug ką gali daryti. Jei turi psichinę negalią, esi visiškai izoliuotas nuo darbo rinkos, nė vienas darbdavys nenorės priimti“, – apgailestauja Snieguolė.
Ji apgailestauja, kad „valstybė sukiša daug lėšų į neįgaliųjų ugdymą, bet po to viskas ir baigiasi – jie tampa neproduktyvūs žmonės, kurių niekas nepriima į jokį darbą, o įgytų gebėjimų jie panaudoti negali.“
„Norisi, kad vaikas neliktų uždarytas namuose ir kažko siektų, kažką darytų. Ir matai, kad jis galėtų tą daryti, jį išmoko. Bet tuo viskas ir baigiasi. Na ir vėl eini į kitą vietą, kur priima – ir vėl diplomas. Atrodo kažkoks absurdas valstybėje, ji nėra tokia turtinga, kad ruoštų žmones ir po to jų nepanaudotų“, – teigia Snieguolė.
Įžvelgia piktnaudžiavimo
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Sigitas Armonas rėžė tiesiai – Lietuvai nereikia 12 valstybės išlaikomų reabilitacijos centrų ir apie 170 socialinių įmonių, kurios tik naudojasi biudžeto lėšomis.
„Ši sistema nelabai padeda mūsų žmonėms. Lyg ir yra geras noras, niekas to neneigia, bet tiesiog nėra parengtų specialistų, kurie galėtų kvalifikuotai dėstyti mūsų žmonėms. Na ir tada prasideda visos tos problemos, kai pasamdo vos ne bet ką iš šalies, ateina nekvalifikuotas specialistas ir tada visos kitos bėdos“, – sako S.Armonas.
Jis teigia, kad biudžeto pinigai naudojami neefektyviai.
„Dabar madinga sakyti, kad įsisaviname ES pinigus. O apie rezultatą negalvojama. Mes tikrai nesame tuo patenkinti. Liaudiškai šnekant, nuperka tuos žmones, duoda jiems nemokamą apgyvendinimą, maitinimą, kažkokią stipendiją skiria ir žmonės, ieškodami lengvesnio gyvenimo, tiesiog sutinka su tuo jų siūlomu paketu, atbūna tą laiką. Turėjo 6 mėn. programą, juos atbuvo, gavo dovanų iš valstybės ir ja džiaugiasi. Bet rezultatas tai toks labai abejotinas, man nepatinka šita sistema“, – vertina S.Armonas.
Jis piktinasi, kad jei kokią programą bando parašyti neįgaliųjų organizacijos, jos užverčiamos reikalavimais.
„O kai Neįgaliųjų reikalų departamentas įsisteigia „Valakupių reabilitacijos centrą“, tai valstybės dotuojamai įstaigai reikia išsilaikyti, išeina taip, kad jie ten patys save finansuoja. Čia yra gilūs sisteminiai dalykai ir čia reikia daryti tvarką, nes čia jau piktnaudžiavimas“, – sako S.Armonas.
Kodėl ne mokymo įstaigos?
Pernai 12 viešųjų įstaigų organizuojamose reabilitacijos programose dalyvavo 1109 asmenys, o jų mokymo finansavimui panaudoti 3,2 milijono eurų – beveik po 3000 eurų kiekvienam.
Neįgalieji rinkosi iš 120 skirtingų profesinio mokymo programų, iš jų populiariausios buvo: apskaitininko, kompiuterio pagrindų vartotojo, prekybinės salės darbuotojo, floristo – gėlių pardavėjo, staliaus, kompiuterio techniko, slaugytojo padėjėjo, kasininko pardavėjo, meninių odos dirbinių gamintojo, plataus profilio kirpėjo, virėjo ir kitos, nurodo Darbo birža.
„Kai žinai, kad neįgalieji skundžiasi mokslo kokybe, klausimas tuomet, kam yra tos 12 įstaigų, kurios tokius mokymus teikia, kai yra universitetai ar profesinės mokyklos, turinčios mokymo bazes, kur ir sveiki žmonės, ir žmonės su negalia gali mokytis. Šį klausimą kelia neįgaliųjų organizacijos, suvokdamos, kiek mažai yra pinigų daugybei neįgaliųjų reikalų, bet šiems dalykams ar socialinėms įmonėms kažkodėl jų atsiranda. Gerai, jei turime labai daug pinigų. Bet čia turime, o paskui jau nebe“, – sako Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovė S.Aginskaitė.
Ji atkartoja neįgaliųjų skundus – daug programų, po kurių neįgalieji gauna diplomus, tačiau paskui nebedirba, ir taip pat piktinasi, kad neįgalieji verčiami pasiimti verslo liudijimus.
„Buvo toks atvejis, kai aklasis po kompiuterinio raštingumo kursų pasiėmė statybininko leidimą. Ir jiems nusispjaut, ką jis darys ar nedarys. Jie neseka ilgalaikio įsidarbinimo. Neefektyvu yra akluosius mokyti juvelyrikos“, – piktinasi S.Aginskaitė.
Ji tikina, kad neįgaliuosius reikia ruošti konkrečioms darbo vietoms bendradarbiaujant su darbdaviais – tokia geriausia tarptautinė praktika.
„Vaikai baigia po tris, keturias, penkias programas ir niekas jų neįdarbina – tai rodo, kiek daug pinigų skiriama jų išlavinimui, bet absoliučiai nieko – įdarbinimui“, – apgailestauja S.Aginskaitė.
Ji taip pat mini absurdišką situaciją – jei neįgalusis norėtų rinktis profesinę mokyklą pats, jis ten gautų prastesnes sąlygas nei VšĮ teikiamoje profesinėje reabilitacijoje.
Ministerija gina sistemą
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) problemos profesinės reabilitacijos srityje nemato – 15min atsiųstame komentare nurodoma, kad įsidarbina 68 proc. programą baigusių neįgaliųjų, kasmet programą renkasi vis daugiau žmonių.
„Nors asmenų, baigusių profesinės reabilitacijos programą, įsidarbinimo rodiklis pastaraisiais metais didėja, dalis neįgaliųjų, baigusių profesinės reabilitacijos programą, vis dėl to vengia įsidarbinti ir dirbti net ir jų gebėjimus bei kvalifikaciją atitinkantį darbą. Praktika rodo, kad dažniausios vengimo įsidarbinti priežastys yra šios: dirbama nelegaliai, neįsidarbinama dėl įsiskolinimų ar baiminamasi, kad bus nustatytas aukštesnis darbingumo lygis, žmogus praras lengvatas bei socialines išmokas“, – teigia SADM Lygių galimybių skyriaus patarėja Daiva Zabarauskienė.
SADM nesutinka su nuomone, kad profesinės reabilitacijos sistema veikia tik dėl lėšų įsisavinimo, o negalią turintys žmonės naudos iš jos negauna.
„Profesinė veikla yra viena reikšmingiausių neįgaliųjų socializacijos prielaidų. Sėkmingai atliekant darbinę veiklą yra užtikrinamas ekonominis žmogaus savarankiškumas, taip pat suteikiama galimybė realizuoti savo gebėjimų potencialą, ugdyti savivertės jausmą“, – teigia D.Zabarauskienė.
12 viešųjų įstaigų neįgaliuosius moko pagal laimėtus viešuosius konkursus, tuo tarpu universitetai ar profesinės mokyklos tą galėtų daryti tik jei atitiktų „patvirtintus reikalavimus profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms“.
„Siekiant užtikrinti teikiamų profesinės reabilitacijos paslaugų kokybę skirtingą negalią turintiems asmenims (regos, klausos, intelekto, psichikos ar fizinė negalia), visos įstaigos, teikiančios profesinės reabilitacijos paslaugas, turi atitikti patvirtintus reikalavimus paslaugų teikimui, specialistams, reikalavimus pastatams ir aplinkai“, – teigiama komentare.
SADM patikina, kad ji nėra nė vienos šiuo metu profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančios įstaigos steigėja.
Atsisuks į darbdavius
SADM ateityje numato prioritetinį dėmesį, formuojant neįgaliųjų užimtumo didinimo politiką, skirti darbdavių skatinimui savanoriškai įdarbinti neįgaliuosius, vystant ir tobulinant įvairias paramos formas – subsidijuojant darbo vietų steigimą, darbo užmokestį.
Taip pat komentare nurodomas ir pačių neįgaliųjų skatinimas įsidarbinti, padedant neįgaliesiems vystyti savarankišką verslą, įteisinant lanksčias darbo organizavimo formas, skatinant neįgaliųjų motyvaciją dirbti, vystant profesinės reabilitacijos sistemą, vystant profesinio mokymo priemones bei derinant jas su remiamo įdarbinimo priemonėmis.
Ministerija pažymėjo, kad dirbantiems neįgaliesiems nesumažinama nedarbingumo pensija, ji gali net padidėti, atsižvelgiant į žmogaus darbo stažą ir gautas pajamas.
„Norėtume, kad kiekvienas negalią turintis žmogus rastų ir galėtų dirbti darbą, atitinkantį jo poreikius, tačiau to siekti turime visi, tiek negalią turintieji, tiek potencialūs darbdaviai, tiek visa visuomenė“, – teigia D.Zabarauskienė.
Šiuo metu profesinės reabilitacijos ciklą sudaro profesinių gebėjimų įvertinimas, profesinis orientavimas ir konsultavimas, profesinių gebėjimų atkūrimas arba naujų išugdymas, pagalbos įsidarbinant paslauga ir nuo 2014 m. teikiama palaikymo darbo vietoje paslauga, pažymi ji.
„Profesinės reabilitacijos įstaiga potencialaus darbdavio paieškas pradeda iš karto, kai negalią turinčiam žmogui sudaroma individuali profesinės reabilitacijos programa. Su darbdaviais intensyviai pradeda bendrauti negalią turinčiam žmogui teikiant pagalbos įsidarbinant paslaugą“, – teigiama komentare.
