Savotiško stiliaus kavinė-klubas „Splietni“ Donecke išgyveno vos metus. Išvertus į lietuvių kalbą, pavadinimas reikštų „apkalbos“, o jei liaudiškiau – „pletkai“.
Klubą įkūręs ir užauginęs verslininkas Jevgenijus Vasilijus sako, jog tokią įstaigą sukurti buvo jo svajonė, o pavadinimas – kalba už save.
Apie Donecko įvykius čia galima sužinoti daugiau, nei per vakaro žinias.
Čia renkasi įdomūs žmonės, kurie turi ką pasakyti. Tai ne tik bohemos atstovai, bet ir originaliai atrodantis jaunimas, verslininkai.
Taip pat – pabėgėliai iš Donecko. „Splietni“ Kijeve tapo tokia vieta, kur renkasi daugybė Donecko pabėgėlių bei tų, kuriems įdomu ar naudinga su jais susipažinti.
Natūralu, kad klube gimsta nauji verslo sandoriai, aptariami šviežiausi Donecko įvykiai. Tiesa, apie įvykius čia galima sužinoti daugiau, nei per vakaro žinias. Naujienos atkeliauja tiesiai iš Donecke likusių artimų ir pažįstamų žmonių.
Išgelbėjo tik pažintys
Donecke kavinė išgyveno lygiai metus – iki pernai liepos 10 dienos. Kitus tris mėnesius vyko kruopštus pasirengimas pabėgimui.
J.Vasilijus savo svajonę išgabeno iš Donecko. Kodėl? „Neįmanoma dirbti, kuomet kasdien aidi šūviai. Nežinia kas gali nutikti – ateis, išplėš, atims ir nebus kam pasiskųsti“, – paaiškino J.Vasilijus.
Iškeliauti iš Donecko pernai spalį jau nebuvo taip paprasta. Mieste ir apylinkėse siautė ginkluotos grupuotės, kurios tarpusavyje beveik nieko nederina. Vieniems kyšį sumokėjai – kitiems tai negalioja.
„Atgabenau viską su vienu vilkiku. Kurį laiką ieškojau kavinei vietos kuo toliau į rytus. Kijevas buvo paskutinė man priimtina vieta. Likimas taip sudėliojo, kad būtent čia ir atsidūriau“, – sako verslininkas.
J.Vasilijus teigia, kad jau tuomet DNR darė viską, kad verslininkai iš Donecko neišvažiuotų. Tiksliau – lai važiuoja, tačiau viską teks palikti čia karaliaujantiems ginkluotiems banditams.
„Jei ne pažintys, vargu ar būčiau išsmukęs su visa baro įranga, staliukais ir net taurėmis“, – teigia verslininkas.
Puikus būdas paprašyti pinigų
Profesionali kelionių, laisvalaikio ir sporto prekių parduotuvė „Kaprikorn“ (liet. ožiaragis) taip pat yra atgabenta iš Donecko. Čia parduodama alpinizmo, nardymo ir kitokių pramogų gamtoje įranga. Taip pat – kuprinės, specialūs kelionių ir sporto drabužiai.
Parduotuvės savininko tuo metu nebuvo, tačiau mielai viską papasakojo darbuotoja Ana, kuri Kijeve atsidūrė kartu su parduotuve.
„Kaprikorn“ sąskaita gana greitai pasipildė beveik šimtu tūkstančių grivinų.
Pervežti daugybę daiktų nebuvo labai lengva. Tai reikėjo daryti ne vienu reisu. Be to, parduotuvė per tokius kraustymus galėjo lengvai bankrutuoti. Trūko pinigų.
Savininkas rado išeitį. Jis paskelbė savo socialinio tinklo anketoje, kad jam reikalingi pinigai persikėlimui iš Donecko į Kijevą. Kas galit – perveskit.
Kas už tai? Kiekvienas, pervedęs pinigų, galės ateiti į parduotuvę bei išsirinkti reikiamą prekę. Paaukota suma bus išminusuota iš prekės kainos. Žinoma, dar bus pritaikyta didžiausia įmanoma nuolaida.
Tokių investuotojų ir aukotojų atsirado nemažai. „Kaprikorn“ sąskaita gana greitai pasipildė beveik šimtu tūkstančių grivinų. Didžioji jų dalis buvo panaudota persikėlimui į Kijevą. Parduotuvė jau palengva stojasi ant kojų.
Gimtinė jau ne tokia, kokia buvo
Ana, atkeliavusi į Kijevą kartu su visomis prekėmis, sako, kad beprotiškai ilgisi Donecko ir savo gimtinės – Sachankos, esančios visai netoli Mariupolio, vos už keturių kilometrų nuo Širokynės gyvenvietės.
Širokynė garsėja tuo, kad viename šio kaimo gale stovi DNR, o kitame – Ukrainos kariai. Kone kasdien čia vyksta „profilaktiniai“ artileriniai susišaudymai minosvaidžiais. Kartais – sunkiaisiais, Minsko susitarimu draudžiamais, pabūklais.
Ana vienam taksistui sumokėjo 700 grivinų už tai, kad jis ją saugiai nuvežtų į gimtinę bei parvežtų.
Ana vienam taksistui sumokėjo 700 grivinų už tai, kad jis ją saugiai nuvežtų į gimtinę bei parvežtų.
Dabar tai labai populiari taksi paslauga, nes joks reguliarus transportas ten nevyksta. O ir susitarti su vietiniais ginkluotais banditais reikia.
Ana teigia, kad jos gimtinėje, Sachankoje, anksčiau gyveno per 1000 žmonių. Dabar likę vos dešimtadalis. Gyventojų tvartuose ir daržuose stovi DNR šarvuočiai bei kita technika.
„Iš Širokynės absoliučiai nieko nebeliko. Sachankoje gyvena artimieji. Beprotiškai myliu tą kraštą ir patį Donecką, tačiau tokio, koks jis yra dabar, aš nepasiilgstu“, – tvirtina moteris.
Gyventojų tvartuose ir daržuose stovi DNR šarvuočiai bei kita technika.
Ana sako, kad DNR ginkluotosios pajėgos su vietiniais nesielgia blogai, tiesiogiai jų neterorizuoja,.
Tačiau DNR kovotojai naktinius pasišaudymus su Ukrainos kariais visada pradeda pirmieji.
„Doneckas dabar – aptriušęs, tuščias, nevalytas miestas. Niekas niekuo jau seniai nesirūpina. Centre didžiulės tuščios vitrinos. Pabijojau fotografuoti. Jei staiga pasienyje kas nors patikrintų, net tik aparatą paimtų, bet ir rūsyje įkalintų“, – pasakojo kelionės įspūdžius Ana.
