– Jūs, kaip verslininkas, kaip vertinate vėl viešojoje erdvėje atsiradusias diskusijas dėl šalies strateginių tinklų, pavyzdžiui, euro įvedimo?
– Kalbėjimas ir aiškinimas visuomenei yra viena iš politikų pareigų. Būtų keista, jeigu jie to nedarytų.
– Tačiau jūs įsijungiate televizorių ir matote, kaip Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė sako, kad su ja koalicijos partneriai nederino euro įvedimo. Kokia jums reakcija kyla?
– Kalbant apie eurą, tai jau kelerius metus yra nusistovėjusi nuomonė, kad įvedimo pliusų yra daug daugiau negu minusų ir tai apsimoka. Man sunku pasakyti, kaip tas derinimas vyksta politiniame lygmenyje, tačiau verslininkai, dauguma politikų, žmonės pritaria įvedimui. Juolab, kai turime dviejų kaimyninių valstybių pavyzdį.
– Premjeras Algirdas Butkevičius sako, kad reikės įvesti kompensacinius mechanizmus tiems žmonėms, kurie labiausiai nukentės nuo euro įvedimo. Paprasčiau tariant, padidinti atlyginimus. Jūs esat verslininkas. Būtent verslininkai ir didins atlyginimus. Politikai tik gali užduoti toną. Kaip jūs reaguojate?
Jeigu atlyginimus būtų galima reguliuoti įstatymu, tai kodėl nepriimti tokio, kad visi gauna po šimtą tūkstančių?
– Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog tai populistinės šnekos. Jeigu atlyginimus būtų galima reguliuoti įstatymu, tai kodėl nepriimti tokio, kad visi gauna po šimtą tūkstančių? Pinigus lengva skirstyti, bet sunku uždirbti. Atlyginimai priklauso nuo darbo, pelningumo, našumo.
Kartais atlyginimų pakėlimas gali būti pavojingas, nes verslininkai tiesiog neišgalės tiek mokėti ir sau į minusą nedirbs.
Kiek mes visi Lietuvoje uždirbame, nustato bendrasis vidaus produktas (BVP). Lietuvoje, mano žiniomis, BVP vienam žmogui yra 15 tūkst. dolerių. Gali rašyti kokius nori įstatymus, daugiau pinigų neatsiras.
Minimalų atlyginimą galima pakeisti tais atvejais, kai verslininkai uždirba viršpelnį.
Minimalų atlyginimą galima pakeisti tais atvejais, kai verslininkai uždirba viršpelnį. Verslininkas žino, kad darbuotojas yra neapsaugotas, ir tuo naudojasi. Tokiu atveju įstatymai gali reguliuoti minimalų atlyginimą. Tačiau dauguma Lietuvos verslų viršpelnių neturi. Maži atlyginimai yra išvestinė funkcija iš mažo našumo.
Jeigu mes pagaminame 15 tūkst. dolerių žmogui, o Suomija gamina po 50 tūkst., tai tiek mes uždirbame. Tai priklauso nuo mūsų išsilavinimo, inovacijų, kapitalo aprūpinimo struktūros.
– Jūs esate susidūrę ir su Lietuvos, ir su JAV verslininkais. Gal galėtumėte palyginti, kurie verslininkai yra gobšesni?
– Man kartais pasidaro linksma, kai bandoma žmogaus savybes perkelti į verslą. Verslas yra emocijų neturinti sistema. Tai tas pats, kas svarstyti, ar lietus yra piktas.
– Tačiau Lietuvoje galioja stereotipas, kad verslininkas darbuotojui atiduos mažiausiai, kiek galima, o viską pasiims sau?
Logika didžiojoje dalyje verslų yra labai paprasta – verslininkas atstovauja investuotojo interesams.
– Logika visame civilizuotame pasaulyje ir didžiojoje dalyje Lietuvos verslų yra labai paprasta – verslininkas atstovauja investuotojo interesams. Verslininkas privalo didinti investuotojo investicijų vertę. Tam tikrose šalyse tai yra prievolė. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje verslininkas negali rinktis kelio uždirbti mažiau. Už tai jį investuotojas gali paduoti į teismą. Tokiu atveju emocijos – gobšus ar negobšus – tiesiog neegzistuoja.
