O ECB vadovė buvo labai atsargi ir nieko nežadėjo. Nepaisant to, rinkos optimistiškai prognozuoja dar du bazinių palūkanų mažinimus euro zonoje: rugsėjį (su 80 proc. tikimybe) ir gruodį (su 76 proc. tikimybe). Kas tai lemia? Pirma, ECB vadovė pabrėžė, kad euro zonos ekonomikos augimas antrąjį 2024 m. ketvirtį bus lėtesnis nei pirmąjį ketvirtį dėl pramonės silpnėjimo.
Labai svarbus rodiklis, ypač Lietuvai, kuri yra eksportuojanti šalis ir kurios pramonės lūkesčiai nuosekliai mažėja dėl ne vieną mėnesį jau trunkančio visos ES pramonės silpnėjimo. Antra, nors ECB pripažino darbo užmokesčio augimo riziką, kuri gali didinti paslaugų infliaciją, bankas teigia, kad tai laikina, o 2025 ir 2026 metais darbo užmokesčio dinamika pastebimai sulėtės.
Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus tolesnį palūkanų mažinimą taip pat linkęs prognozuoti šių metų rugsėjo ir gruodžio mėnesiais. Maža to, rinkos dalyviai prognozuoja, kad bazinės palūkanos bus mažinamos ir 2025 metų kovą, ir birželį.
Tačiau iki 2025-ųjų Lietuvos verslui reikia dar išgyventi. Ir ne tik išgyventi, bet ir transformuotis, kurti aukštesnės pridėtinės vertės, didesnio našumo darbo vietas, o tai reiškia – investuoti. Bet akivaizdi tiesa, kad investicijoms reikia pinigų. Ir čia yra dvi blogos naujienos.
Pirma – kad nulinio tarifo reinvestuojama pelnui artimiausiu metu tikrai nesulauksim. Dabartiniai valdantieji to jau nepadarė, o kas Lietuvos vairą perims po spalio rinkimų – sunku spėlioti. Tačiau jokių tvirtų pažadų šia kryptimi nėra. Jei, kaip žada reitingai, tai bus socialdemokratai, tai nulinis reinvestuojamo pelno tarifas bus nebent viename krepšyje su gerokai didesniu pelno mokesčiu. Galima būtų tai ramiai priimti ankstesniais metais, bet prie dabartinių mūsų geopolitinių rizikų nežinau, kaip čia mes tokiomis sąlygomis skatinsime investicijas.
Antra – tai mūsų galimybės skolintis iš bankų. Bendra ES kapitalo rinka kol kas tik miražas, kuriam negailima gerų žodžių, bet realių formų jis niekaip neįgyja. Ir dalis šalių atvirai sako, kad tas miražas jiems patrauklus neatrodo.
Savo ruožtu Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai jau ne vienus metus pagrįstai džiaugiasi savo finansiniais rodikliais ir tikrai išmaniai naudojasi po 2009 metų visoje Europos Sąjungoje sugriežtintomis bankų tvarumo taisyklėmis. Deja, jos niekaip nepadeda šiuo metu ypatingai investicijų stokojančiai Lietuvos ekonomikai.
Kol Lietuvos prezidentas, Vyriausybė ir verslas ieško galimybių skolintis ekonomikos gaivinimui, inovacijoms, skaitmeniniai ir žaliajai transformacijai, Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai, deja, nuosekliai mažina skolinimą šalies privačiam sektoriui.
Kokie faktai? Pasaulio banko duomenimis, paskolos šalies privačiam sektoriui 2010 metais dar siekė 58,6 proc. BVP. Atspėkite, kiek tai sudarė praėjusiais metais?.. Vos 35,2 proc. BVP, t. y. 24,3 proc. punkto mažiau. Ir tai yra beveik du kartus mažiau nei EBPO šalyse (73,0 proc. BVP). O, pavyzdžiui, Švedijoje privataus sektoriaus kreditavimas nuo 2010 metų net gerokai viršija 100 proc. BVP (2010 metais siekė 122,5 proc., 2023 metais – 126,5 proc.). Tiesą sakant, visame pasaulyje privataus verslo kreditavimas augo. Tik ne pas mus. Kodėl?
Ar Lietuvos privatus sektorius yra „nekredituotinas“? Rizikingų paskolų rodikliai Lietuvoje pastaraisiais metais žemi (apie 1 proc.), reikalavimai įkeisti turtą (verslo įmonėms) – vieni aukščiausių, ir palūkanų normos – vienos aukščiausių. Šalies ekonomika, nepaisant pastarųjų metų krizių maratono, vis dar iš esmės yra stabilaus ir greitesnio nei vidutiniškai visos Europos Sąjungos ekonomika augimo kelyje. Tad tokios nekreditavimo politikos atsakymų, matyt, reikia ieškoti kitur.
Ką sako statistika? Tik 4 iš 10 indėliais surinktų eurų yra paskolinami rinkoje (kai vidutinis santykis euro zonoje yra 10 iš 10). Kiti pinigai „ilsisi“ kredito įstaigų sąskaitose. Arba kitais žodžiais, šalyje skolintinų pinigų yra, tačiau šios įstaigos, apsiginklavusios savo finansinio tvarumo rodikliais, juos skolina labai sunkiai. Ir ne tik geopolitika yra pagrindinė problema kreditavimo rinkoje. Pasaulio banko duomenys aiškiai rodo, kad problema kur kas gilesnė. Panašu, kad minėtos kredito įstaigos tiesiog prarado motyvaciją skolinti ir valdyti rizikas.
O Lietuvos verslo įmonėms skolintis poreikis yra didelis. Europos Komisijos reguliariai vykdomo įmonių apklausos duomenimis Europos Sąjungoje apie 46 proc. visų įmonių sako, kad jos turi savo lėšų investicijoms, tai Lietuvoje tokių yra tik apie 6 procentus (Europos Komisijos tyrimo duomenimis).
Apie pusę visų Lietuvoje veikiančių įmonių yra priverstos ieškoti alternatyvių skolinimosi šaltinių, nes net 27 proc. besikreipusių į bankus prašymai buvo atmesti (kai Europos Sąjungoje vidutiniškai tokių buvo tik 7 proc.), o 13 proc. šalies įmonių atsisakė jiems siūlomo bankų kreditavimo pasiūlymo, nes nustatytos palūkanų normos buvo per aukštos (Europos Sąjungoje vidutiniški tokių buvo tik 3 proc.).
Kol vieningos kapitalo rinkos Europos Sąjungoje klausimas nesprendžiamas, manyčiau, labai svarbu maksimaliai išnaudoti Lietuvoje turimus ir teisėtus šalies ekonomikos lūkesčius atliepiančius instrumentus, t. y. Lietuvoje surinkti indėlių lėšos būtų maksimaliai investuoti šalies viduje ir užtikrintų adekvatų privataus sektoriaus kreditavimo poreikius už šiam sektoriui prieinamą kainą.
Nes kitu atveju net besikeičianti ECB politika daliai mūsų įmonių gali būti kaip tvarstis numirėliui. Tiesiog pavėluosime.
