Paini schema
Per Estijos įmonę G.Rakausko valdomas „Nacionalinis švietimo centras“ ir tuo pačiu adresu veikianti įmonė „SS Solutions“ laimėjo viešųjų pirkimų konkursą, tačiau po kelių mėnesių baigiant pirkimo procedūras pasiūlymo kaina nuo 774 tūkst. litų padidėjo iki 2,42 mln.
2012 m. birželį Vilniaus savivaldybė paskelbė konkursą sostinės mokykloms modernizuoti ir saugumo sistemoms jose įdiegti.
Konkursą, kuriame dalyvavo penkios įmonės, laimėjo UAB „Nacionalinis švietimo centras“ ir UAB „SS Solutions“. Bendra orientacinė pasiūlymo kaina siekė 774 tūkst. litų.
„Nacionalinis švietimo centras“ registruotas Vilniuje, Žukausko gatvėje 49-89. Viešojo pirkimo procedūrų ataskaitoje nurodoma, kad UAB „SS Solutions“ registruota Tarandės g. 34-406.
Tai patvirtina ir Registrų centro informacija, tačiau užėjus į įmonės tinklalapį pateikiama jau kita informacija – Žukausko gatvė 49-89. Taigi abi bendrovės – tiek vietinė, tiek Estijos – veiklą vykdo tuo pačiu adresu.
100 proc. UAB „Nacionalinis švietimo centras“ akcijų priklauso Estijoje registruotai bendrovei „Sekvoja Capital“, kurią valdo G.Rakauskas.
Šios dvi įmonės pateikusios geriausius pasiūlymus laimėjo 2012 m. skelbtą konkursą, tačiau tų pačių metų lapkritį baigiant pirkimo procedūras pasiūlymo kaina nuo 774 tūkst. litų padidėjo tris kartus. Viešojo pirkimo procedūrų ataskaitoje nurodoma, kad numatoma pirkimų apimtis yra 2,42 mln. litų.
Sąskaitos už neveikiančias sistemas
Nedirbu ir nesu tų įmonių vadovas. Kas ten yra akcininkai ir valdybos nariai, tai privatus reikalas, – tvirtino G.Rakauskas.
Paprašytas paaiškinti situaciją G.Rakauskas 15min.lt teigė, kad nėra susijęs su šio projekto vykdymu, kaip ir su minėtomis įmonėmis.
„Aš su šitais projektas nedirbu. Kas jums pasiūlė su manimi kalbėti? Apie konkrečius dalykus aš nekalbu“, – teigė jis.
Paklausus apie įmonę „Sekvoja Capital“, G.Rakauskas komentuoti nepanoro, tačiau vėliau pripažino viešai prieinamą informaciją, kad tai jo valdoma įmonė, kuriai priklauso kitų Lietuvoje veikiančių įmonių akcijos.
Viena tokių – bendrovės „Idamas“, kuri taip pat parduoda IT paslaugas Vilniaus savivaldybei ir kurios pavadinimas minimas VRM korupcijos skandale. Anksčiau G.Rakauskas šiai bendrovei vadovavo.
„Kas buvo seniai, tai buvo seniai. O kas dabar vyksta, klauskite dabartinių vadovų. Nedirbu ir nesu tų įmonių vadovas. Kas ten yra akcininkai ir valdybos nariai, tai privatus reikalas“, – siūlė verslininkas.
VISĄ POKALBĮ SU G.RAKAUSKU SKAITYKITE ČIA: VRM korupcijos skandale linksniuojamas verslininkas G.Rakauskas: „Tai normali praktika“
„Nacionalinis švietimo centras“ kūrė ir dvejus metus iš eilės didelį triukšmą sukėlusią sostinės vaikų registravimo į darželius sistemą.
Jis pridūrė, kad Lietuvoje 50 savivaldybių turi „Idamo“ sistemas. 60 savivaldybių ir jų mokyklų turi „Nacionalinio švietimo centro“ sistemas. „Kodėl jus stebina, kad jas turi ir Vilnius? Tiesiog tai yra grynai su savivaldybėmis dirbančios įmonės“, – paaiškino G.Rakauskas.
Nors mokyklų modernizavimo projektai turėjo būti baigti iki 2014 m. pabaigos, 15min.lt šaltinių teigimu, darbai nebaigti, nors už neveikiančias sistemas mokykloms jau plaukia sąskaitos.
„Aš diegime nedalyvauju, bet turiu galimybę patikrinti, kas ten yra blogai. Šiuo metu dirbu daugiau su užsienio plėtra. Aš, aišku, žinau tą projektą. Gali būti, kad praėjimo kontrolės sistema vėluoja. Saugi elektroninė mokykla nėra paprastas dalykas. Tai ir kameros, ir praėjimo kontrolė, ir integruotos Vilniečio kortelės“, – bandė aiškinti G.Rakauskas.
Normali praktika
O kas čia blogo? Kai yra tęstiniai projektai, tiems, kurie darė pirmus etapus, yra paprasčiau tęsti darbus, nei kitiems daryti naują projektą, – savo sėkmę savivaldybės konkursuose aiškino verslininkas.
Vilniaus savivaldybės E. miesto departamento direktorius Jonas Pidkovas 15min.lt patvirtino, kad „Nacionalinis švietimo centras“ kūrė ir dvejus metus iš eilės didelį triukšmą sukėlusią sostinės vaikų registravimo į darželius sistemą. G.Rakauskas dirbo ir su Vilniečio kortelės projektu.
Verslininko teigimu, vaikų registravimo sistema veikia puikiai, o tėvai bemieges naktis prie kompiuterių leidžia dėl kibernetinių atakų ir nepakankamų savivaldybės serverių pajėgumo.
Verslininkui nuostabą sukėlė ir klausimas apie dalyvavimą buvusios darbovietės skelbiamuose viešuosiuose konkursuose, kurių sąlygos įkandamos tik jau su Vilniaus IT sistemomis dirbantiems specialistams.
„O kas čia blogo? Aš nelabai supratau. Visi, kurie įrašo tokias sąlygas, visada palieka alternatyvą. Kai yra tęstiniai projektai, tiems, kurie darė pirmus etapus, yra paprasčiau tęsti darbus, nei kitiems daryti naują projektą. Tai visiškai normalu bet kurioje perkančiojoje institucijoje.
Galite ištirti perkančias institucijas ir pamatysite, kad visur kartojasi tos pačios įmonės, kuriose tiesiog daro tęstinius projektus. Tai žiauriai dideli projektai. Jeigu dokumentų valdymo sistema registruoja per milijoną dokumentų, tai kas gali ryžtis ateiti ir perdaryti tokio dydžio sistemas? Tai normalu“, – tvirtino G.Rakauskas.
Konkursai tik vienam laimėtojui
Dažniausiai konkursinės medžiagos reikalavimai yra pritempti vienam pirkėjui. Pavyzdžiui, įrašoma, kad įmonė per pastaruosius dvejus metus turi būti savivaldybėje įvykdžiusi bent vieną projektą, kurio vertė ne mažiau nei milijonas litų, – sakė M.Pareščius.
IT ekspertas Marius Pareščius sostinės vaikų registravimo sistemą vertino kiek kitaip.
„Kuriant bet kurią sistemą, kuri yra viešai prieinama, turi būti numatyti saugumo mechanizmai. Šiuo atveju nebuvo žiūrima, ar nėra nesankcionuotų pasijungimų.
Paprastai sakant, buvo galima jungtis kiek nori kartų suvedant blogą slaptažodį. Mano žiniomis, slaptažodžiai buvo parinkinėjami naudojant užkrėstus kompiuterius užsienyje. Dabar atliekamas patikrinimas, minimi kiniški IP adresai.
Akivaizdu, kad tai turėjo būti numatyta techninėje projekto specifikacijoje, o viešųjų pirkimų vykdytojas to nenumatė. Užsakovams nereikia, tai vykdytojai ir nesuprogramavo. Lygiai taip pat su technine įranga. Jeigu serveriai suplanuoti tam tikram vartotojų skaičiui, tai turi būti numatytas rezervas didesniam lankytojų srautui ir apsisaugoti nuo DDoS atakų. To nebuvo. Kas kaltas? Tas, kas užsakinėjo tokias paslaugas“, – 15min.lt teigė specialistas.
Pasak jo, viešojo sektoriaus IT paslaugų pirkimo konkursai Lietuvoje vyksta labai ydingai: „Dažniausiai konkursų reikalavimai yra pritempti vienam pirkėjui. Pavyzdžiui, įrašoma, kad įmonė per pastaruosius dvejus metus turi būti savivaldybėje įvykdžiusi bent vieną projektą, kurio vertė ne mažiau nei milijonas litų. Reikalaujama, kad įmonėje dirbtų bent vienas vadovas, kuris būtų dirbęs su specialiai nurodytais projektais.“
M.Pareščiaus teigimu, rengiant tokius konkursus retai nusidriekia norinčių juose dalyvauti eilės. Daugelis IT įmonių stengiasi dirbti užsienio rinkose, nes ten galimybės uždirbti yra gerokai didesnės. Šiuo požiūriu Vilniaus situacija itin prasta, nes niekas nenori savo paslaugų parduoti įsipareigojimų nevykdančiam ir beveik bankrutavusiam miestui.
Panašią poziciją 15min.lt išsakė ir Konkurencijos tarybos atstovė Viktorija Urbonavičiūtė.
„Užtikrinant veiksmingą konkurenciją didelis vaidmuo tenka pačioms perkančiosios įstaigoms – jos turėtų būti suinteresuotos naudotis konkurencijos teikiama nauda ir sudaryti galimybes viešuosiuose pirkimuose dalyvauti kuo didesniam tiekėjų skaičiui.
Svarbu, kad patys pirkėjai rinktųsi konkurencingesnes viešųjų pirkimų procedūras, būtų lankstūs ir atviri pasiūlymams, konkurso sąlygos neturėtų būti pritaikytos konkrečiam tiekėjui ar produktui“, – teigė ji.
Pavojinga situacija
Programinė įranga pasirenkama vadovaujantis neaiškiais kriterijais, o kol nėra skaidrumo – efektyvumo nėra, – teigė O.Suchodolskis.
Programuotojas Olekas Suchodolskis 15min.lt teigė, kad dėl įsikerojusios korupcijos ir privačių interesų grupių įtakos, viešajame sektoriuje susiklostė itin kebli situacija.
„Aiškiai matyti, kad sistemos sukurtos atmestinai, kyla daug suderinamumo problemų, netinkamai suformuluojami reikalavimai, o vėliau prastai suprojektuojamos pačios sistemos. Čia įsitvirtinusios IT įmonės negali ištraukti rankos iš valstybės kišenės ir nieko nedaroma, kad sistema būtų universalesnė.
Programinė įranga prižiūrima labai neprofesionaliai. Samdyti profesionalus brangu, o jei samdo valstybė, tai kainos dirbtinai iškeliamos. Programinė įranga pasirenkama vadovaujantis neaiškiais kriterijais, o kol nėra skaidrumo – nėra ir efektyvumo“, – teigė ekspertas.
Pasak jo, atmetus tarpines įmones taptų aišku, kad Lietuvoje yra labai nedaug verslininkų, kurie užsiima valstybinių informacinių sistemų kūrimu. Kitiems konkuruoti su jais itin sudėtinga.
„Įskaityti svetimą programinį kodą reikia laiko. Dažniausiai kuriamos uždaro kodo sistemos, todėl kitoms įmonėms gali kilti rimtų problemų norint kažką keisti“, – teigė O.Suchodolskis.
Lengva piktnaudžiauti
Tarnautojai kažkodėl mano, kad reikia rinktis įspūdingiausią ir brangiausią sprendimą, bet pamiršta, kad pirmiausiai reikia gerai dirbti savo darbą, o visi elektroniniai įrankiai turi atspindėti tavo gerąją praktiką. Kasmet keičiamas puslapio dizainas tam nepadės, – nurodė S.Muravjovas.
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas atkreipė dėmesį, kad valstybės įstaigoms perkant IT sprendimus Lietuvoje pardavėjams nėra sudėtinga išpūsti pasiūlymų kainą, nes konkurencija nėra didelė, pasiūlymų specifiką išmano nedaug žmonių, konkursų sąlygomis manipuliuoti nėra sudėtinga.
„Bet kurioje srityje, kurioje yra didelė žinių asimetrija, kai nedidelė saujelė žmonių supranta, kokius sprendimus jie siūlo, o kita dalis žmonių turi pasitikėti, egzistuoja didelė korupcijos rizika. Lietuvos IT sektoriuje lengva piktnaudžiauti“, – nurodė S.Muravjovas.
Viešojo sektoriaus atstovai turėtų aiškiai žinoti, ką ir už kokią kainą gauna.
„Dabar dažnai veikiama pagal ydingą praktiką. Tarnautojai kažkodėl mano, kad reikia rinktis įspūdingiausią ir brangiausią sprendimą, bet pamiršta, kad pirmiausia reikia gerai dirbti savo darbą, o visi elektroniniai įrankiai turi atspindėti tavo gerąją praktiką. Kasmet keičiamas puslapio dizainas tam nepadės. Reikia ne labai brangaus, o tinkamo sprendimo.
Sėkmės mokesčiai, nenumatytos išlaidos, bendrovių know how ir kiti dalykai, kuriuos sunku pamatuoti ir net paaiškinti, yra skirti tiesiog pelnui padidinti. Būtent taip projektų kainą ir galima pūsti kiek nori. Jei atsiranda, kas tiek sumoka kokiame viešajame konkurse, tai kodėl gi ne, – minėjo M.Pareščius.
Taip pat labai svarbu žinoti, kas dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, kaip buvo paruošti pirkimo kriterijai, ar nėra piktnaudžiaujama padėtimi, kai iš anksto aišku, kad laimės viena ar kita įmonė.
Šiuo metu nėra lengva pamatyti, kaip yra susijusios įmonės. Būtų gerai, kad Registrų centro duomenys būtų labiau atviri ir mes grįžtume bent jau į 2014 m. pradžios situaciją“, – tvirtino S.Muravjovas.
M.Pareščiaus teigimu, IT projektų vertė yra pakankamai aiški. Tai programuotojų, projektų vadovų, analitikų, dizainerių ir kitų darbuotojų darbo valandų skaičius padaugintas iš valandos kainos.
Vertė priklauso nuo situacijos rinkoje, tačiau tai nėra sudėtinga įvertinti. Taip pat prisideda techninės įrangos įsigijimo ir priežiūros kaina.
„Visa kita – sėkmės mokesčiai, nenumatytos išlaidos, bendrovių know how ir kiti dalykai, kuriuos sunku pamatuoti ir net paaiškinti, yra skirti tiesiog pelnui padidinti. Būtent taip projektų kainą ir galima pūsti kiek nori. Jei atsiranda, kas tiek sumoka kokiame viešajame konkurse, tai kodėl gi ne“, – teigė IT specialistas.
