Kai prieš tūkstančius metų žmonėms prireikė atsiskaitymo už prekes priemonės, jie pradėjo tam naudoti kitas paklausias prekes: galvijus, grūdus, arbatą, gyvūnų kailiukus ir pan. Vėliau vietoj jų įsigalėjo taurieji metalai, o šiuos ilgainiui pakeitė monetos ir banknotai. Dabar sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be piniginių, kuriose žvanga ir šiugžda dabartiniai pinigai. Tačiau jau įprasta tapo ir kita atsiskaitymo forma, kai trauktis iš kišenės piniginės nebeprireikia: banknotus ir centus keičia virtualūs pinigai.
Šie pinigai turi daugybę vardų: elektroniniai, skaitmeniniai, kibernetiniai ir t. t. Jie egzistuoja įvairiomis formomis: mokėjimo kortelėse, bankų sąskaitose, internetinio atsiskaitymo sistemose („PayPal“ ir pan.), netgi prekybos centrų lojalumo kortelėse, kuriose sukauptos lėšos gali būti naudojamos atsiskaitant už prekes.
Kai kurie mąstytojai teigia, kad ateityje banknotų ir monetų apskritai bus atsisakyta, nes naujosios formos – patogesnės ir saugesnės. Pavyzdžiui, praradęs banko kortelę neprarandi jos sąskaitoje turimų pinigų. Be to, jos neplėšo kelnių kišenių.
Kitoks santykis su preke
„Virtualūs pinigai – labai keisti. Nematai pinigo ir moki. Tai labai gudrus dalykas. Kadangi nematai pinigo, dažnai nežinai, kiek išleidi. Aš dabar taip pat naudoju mokėjimo kortelę ir labai daug išleidžiu“, – įspūdžiais dalijosi poetas Marcelijus Martinaitis.
Tavo pinigai kažkur už tave veikia. Nežinai, ką jie daro. Kažkur juda, eina per rankas. Kažkur gal vagiami. Toks jausmas – nežinai, kur tavo pinigai. Žinai, kad yra bankas. Jis atsakingas už tavo pinigus. Savotiškai ramu. Jeigu bankas nebankrutuoja, tai pinigai padėti, dar palūkanos galbūt kaupiasi, bent kas atsako. Bet nežinai, ką tie pinigai veikia. Naktį galvoji kartais, kas su jais vyksta, – pasakojo M.Martinaitis.„Naujas pojūtis. Pinigo virtualus veikimas visai kitoks. Tavo pinigai kažkur už tave veikia. Nežinai, ką jie daro. Kažkur juda, eina per rankas. Kažkur gal vagiami. Toks jausmas – nežinai, kur tavo pinigai. Žinai, kad yra bankas. Jis atsakingas už tavo pinigus. Savotiškai ramu. Jeigu bankas nebankrutuoja, tai pinigai padėti, dar palūkanos galbūt kaupiasi, bent kas atsako. Bet nežinai, ką tie pinigai veikia. Naktį galvoji kartais, kas su jais vyksta“, – pasakojo literatas. Jis svarstė, kad virtualūs pinigai stimuliuoja technologinį mąstymo būdą, keičia santykį su preke.
Literatas taip pat pripažino, kad virtualūs pinigai – „patogus dalykas“, nes atsiskaitant jų nereikia skaičiuoti. Be to, neturėtų daug grynųjų namuose yra saugiau: „Jei kojinėje laikytum, ateitų gal kas, apvogtų, užmuštų.“
Tiesa, reikia atkreipti dėmesį, kad virtualūs pinigai – brangesni nei tie, kurie guli piniginėje. Pinigų pervedimas virtualioje erdvėje arba jų nuėmimas iš bankomato kainuoja papildomai. „Taip yra todėl, kad juos dabar prižiūri bankai, tai yra paslauga“, – paaiškino Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė.
Lems įvairūs veiksniai
Lietuvos banko Pinigų muziejaus vedėjas Vidmantas Laurinavičius įsitikinęs, kad banknotai ir monetos ateityje neišnyks, nes tai pasaulio kultūros dalis. „Banknotai ir monetos – ne tik atsiskaitymo priemonė, tai ir niekada nesibaigianti kūryba. O jeigu kalbame apie atsiskaitymą, neseniai skaičiau žinutę, kad JAV didėja nepasitikėjimas mokėjimo kortelėmis ir grįžtama prie mokėjimo grynaisiais“, – sakė pinigų istorikas.
Tuo tarpu R.Vainienė atkreipė dėmesį, kad „rankinių“ pinigų ateitis priklauso ir nuo politinės valios. Esą dabar pinigai yra „valdiški“ – jų vertę, naudojimo teritoriją ir kitus parametrus nustato juos gaminančios valstybių valdžios. Todėl banknotai ir monetos išnyktų tuomet, jei taip nuspręstų šalies valdžia.
Tačiau kadaise valdžia pinigų nereguliavo, tuomet cirkuliavo rinkos pinigai, kurių vertę nustatydavo pati rinka. Pinigai irgi buvo prekės: auksas, sidabras ar tie patys kailiukai. „Pinigai gimė rinkoje. Niekas nepasakė, kad dabar jie bus tokie. Pinigai yra ne žmonijos sugalvojimas, o atradimas. Žmonės patyrė, kad tai yra patogu“, – pasakojo ekonomistė.
R.Vainienės nuomone, jeigu žmonija grįžtų prie rinkos pinigų, reikėtų nusikelti ten, kur sustojo rinkos vystymasis – ties prekiniais pinigais. Tuomet vartotojai patys atrastų, kurie pinigai jiems patogiausi. „Neaišku, ar tai būtų auksas, ar sidabras, ar panašiai. Neaišku, kokiomis priemonėmis žmonės tą patogumą įsivestų. Gal tai būtų iš tikrųjų elektroniniai dalykai, bet jie turėtų būti riboto kiekio. Tik tada jie būtų tikri“, – apie tai, kad ir naujos kartos pinigams turės galioti jau seniai veikiantys dėsniai, užsiminė R.Vainienė.
