Tam, kad rastum prostitučių, visai nereikia keliauti į žinomą Hamburgo Reeperbahno gatvę. Vien Berlynas turi apie 500 bordelių. Osnabriukas, mažas universitetų miestelis, jų turi 70. Be jų Vokietijoje yra dar maždaug 3 tūkst. bordelių.
Pavyzdžiui, „Pascha“ viešnamis Kelne kasdien aptarnauja vidutiniškai 800 vyrų. Bordelis veikia visą parą. Jis yra dižiausias visoje Vokietijoje – jame yra 126, restoranas, grožio salonas, skalbykla, soliariumas, keli birsto. Bordelyje dirba apie 150 moterų, 90 papildomo personalo darbuotojų. Vienas aukštas skirtas transseksualinėms paslaugoms.
Kasdien Vokietijoje per milijoną vyrų aplanko sekso darbuotojas. Dauguma moterų yra atvažiavusios iš gretimų skurdžių šalių, pavyzdžiui, Rumunijos ir Ukrainos. Vokietija tapo populiariausia sekso turizmo kryptimi – vyrai ieško pigių, legalių ir sąlyginai higieniškų malonumų. Daug sekso turistų į Vokietiją atvažiuoja iš Nyderlandų.
Skaičiuojama, kad Vokietijoje sekso pramonės metinė apyvarta siekia 16 mlrd. eurų.
Vokietija tapo populiariausia sekso turizmo kryptimi – vyrai ieško pigių, legalių ir sąlyginai higieniškų malonumų.
Komercinio sekso paslaugos glumina įprastus politikos frontus, kišina feministę su feministe, supriešina žmogaus teisių ir bažnyčios atstovus su socialiniais darbuotojais.
Nauja Vokietijos valdžia – Angelos Merkel demokratų vadovaujama centro koalicija – išdrįso iškelti šį klausimą derybų dėl valdžios metu. Tačiau partijos net viduje nesuformuoja vieningos nuomonės šiuo klausimu.
2002 metais, legalizuojant prostituciją, buvo siekiama ištraukti prostitutes iš tamsaus progrindžio ir suteikti joms teisių bei socialinių garantijų, dėl kurių pagerėtų jų darbo sąlygos.
Pagal dabartinius įstatymus, sekso darbuotojai gali teistis dėl atlyginimų, mokėti socialinės apsaugos mokestį, reikalauti, kad darbdaviai pasirūpintų sveikatos draugimu.
Sekso industrija, kurie niekad nebuvo griežtai nelegali, seniai mokėjo mokesčius, tačiau prostitucija nebuvo įteisinta kaip darbas. Todėl siekta prostituciją paversti profesija.
Liberalai manė, kad tokiu būdu moterys bus apsaugos nuo, pavyzdžiui, prekybos žmonėmis. Įstatymas prostituciją turėjo ne tik legalizuoti, bet ir reguliuoti prostitucijos verslą, kad sekso darbuotojos taptų tokiomis pačiomis darbuotojomis kaip ir, pavyzdžiui, kepėjai. Bet konservatorių opozicija tuomet sustabdė procesą ir klausimas galutinai nėra išspręstas iki šiol.
Todėl, praėjus dešimtmečiui, niekas nėra patenkintas rezultatu. Yra itin mažai įrodymų, kad prostitučių padėtis pagerėjo, nors akivaizdu, kad sekso industrija klesti. Prostitutės turi daugiau teisių, bet retai jomis pasinaudoja. Dauguma sekso darbuotojų vis dar nėra užsiregistravusios kaip savo profesijos atstovės ir vos kelios garsiai kalba prieš savo darbdavius. Policijos pareigūnai patvirtina, kad itin retai skumdžiamasi suteneriais.
Įrodymai, kad prostituciją legalizuojantis įstatymas yra nepavykęs, kaupiasi. Todėl daugėja vokiečių, norinčių uždrausti šį verslą. Vokietijos feministė Alice Schwarzer teigia mananti, kad prostitucija yra žmogaus teisių pažeidimas ir ji turėtų būti uždrausta. Tą padarė Švedija ir Prancūzija.
A.Schwarzer sakė, kad 2002 metų įstatymas saugo ne prostitutes, o sutenerius. Prostitučių padėtis esą tik pablogėjo. Jai šis darbas primena vergiją ir klientai bei darbdaviai turėtų būti laikomi nusikaltėliais.
Kitos pasakoja apie tai, kad būdavo verčiamos užsiimti analiniu, oraliniu ir vaginaliniu seksu iškart su keliais vyrais.
„90 proc. prostitučių yra priverstos dirbti tokį darbą dėl skurdo arba prekybos žmonėmis“, – rašo ji savo naujoje knygoje „Prostitution: ein deutscher Skandal“ („Prostitucija: vokiškas skandalas“). Ši knyga įžiebė nacionalinę prieš prostituciją nukreiptą kampaniją. Per 100 aktorių, menininkų, politikų, bažnyčios atstovų pasirašė peticiją dėl prostitucijos uždraudimo.
Uždrausti prostituciją siekiama remiantis buvusių prostitučių liudijimais. Jos pasakojo istorijas apie išnaudojimą, sugriuvusius gyvenimus. Kai kurios moterys pasakojo, kad Bordelyje, esančiame netoli Štutgarto, jos būdavo priverstos mylėtis su 60-čia vyrų per dieną. Kitos pasakoja apie tai, kad būdavo verčiamos užsiimti analiniu, oraliniu ir vaginaliniu seksu iškart su keliais vyrais.
Šių moterų pasai buvo konfiskuoti, kontroliuojami jų veiksmai, o gyvenimo sąlygos – vargingos.
Nekyla klausimas, ar šios istorijos yra tikros. Bet kyla klausimas, ar jos reprezentuoja vidutinę prostitutę. Pasak A.Schwarzer, reprezentuoja, tačiau oponentai sako, kad tikrai ne visos prostitutės gyvena būtent taip.
