– Pastaruoju metu tenka daug kur skaityti, kad suvaldžius šią situaciją ir „normaliam gyvenimui“ grįžus į vėžes neišvengiamai teks susidurti su koronaviruso sukeltais padariniais. Piešiami scenarijai – labai įvairūs: darbą praras 25 tūkst. darbuotojų, bankrutuos ne viena santaupų neturinti įmonė. Kyla klausimas: ar galvojimas apie blogą finansinį rytojų nelemia, kad tas rytojus tikrai bus blogesnis, nei galėtų būti?
– Finansų sektoriaus panika yra panikos dėl savo ateities rezultatas. Kitaip sakant, panika kyla tuo metu, kai žmonės neturi iki tam tikro lygio apibrėžto įsivaizdavimo, kokia ateitis jų laukia, ir tada pradeda labai smarkiai taupyti, riboti vartojimą, o kiekvienas neišleistas euras yra kažkieno negautos pajamos.
Pavyzdžiui, Lietuvoje, Lietuvos banko duomenimis, gyventojai yra linkę išleisti viską, ką uždirba, o kai pajamos auga sparčiai (2017–2018 m.), taupymo norma būna netgi neigiama (išleidžiama daugiau, nei uždirbama). Bet kai 2009 m. atlyginimai krito dviženkliais procentų punktais, lietuvių taupymas pasiekdavo rekordinius lygius. Toks elgesys neracionalus, nes bandoma taupyti, kai pinigų nėra, ir atvirkščiai. Jei taip pradeda elgtis didelė dalis pasaulio – kyla pasaulinė panika ir finansų krizė.
Dažnai panika finansų rinkose kyla tuo metu, kai nutinka kažkas labai netikėto – 2020 m. pradžioje prognozės buvo itin optimistiškos, tačiau viruso protrūkis buvo klasikinis „juodosios gulbės“ efektas, kuris sujaukė visus planus. Beje, ši rinkos situacija yra gan išskirtinė, nes nuo Antrojo pasaulinio karo tai 10-oji ekonominė krizė ir pirmoji, kilusi dėl pandemijos.
– PSO teigia, kad norint išvengti viruso plitimo reikia „tikrinti, tikrinti ir dar kartą tikrinti“. Išgirdus jūsų atsakymą į prieš tai užduotą klausimą kilo mintis perfrazuoti šį teiginį į „vartoti, vartoti ir dar kartą vartoti“, nes tai gali padėti išvengti finansų krizės „viruso“ plitimo.
– Kiekvienas supranta, kad jei visi vartotų, neturėtume didesnės krizės po pandemijos sustabdymo, bet taip nebus, nes kiekvienas yra racionalus savo lygiu ir neracionalus visuomenės lygiu. Dauguma bus atsargūs ir sieks labiau pasaugoti savo „kailį“ situacijoje „kas, jeigu“. Kai kurio vartojimo nepavyks greitai sugrąžinti – pavyzdžiui, turizmo. Tai užtruks, nes žmonės iš pradžių bandys atkurti būtiniausius ryšius. O tuose sektoriuose, kuriems dabar sekasi palyginti gerai, vėliau vartojimas kris.
Kai kurie sektoriai gali iš esmės keistis – pavyzdžiui, poreikis turėti didelius biurus, nes žmonėms gal patiks dirbti iš namų, o įmonėms taupyti šia sąskaita. Ir prabangos prekės tikrai nebus tokios, kurias bus puolama graibstyti, arba klausimas apie naujo automobilio pirkimą bus nukeltas metus į priekį, ir tai didžiulis iššūkis verslams, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai susiję su šia pramone.
– Vyriausybei suteiktas mandatas „skolintis tiek, kiek reikės“. Kai kurie mano, kad tai „raminanti žinutė“ trumpalaikėje perspektyvoje, o ateityje skolą visiems reikės grąžinti. Ką atsakytumėte taip galvojantiems?
– „Skolintis tiek, kiek reikės“ yra nauja pasaulio tvarka, kuri gali pareikalauti naujo požiūrio į pinigus ir skolas. Pasibaigus šiai krizei gali tekti netgi prieiti prie visuotinio skolų nurašymo: laukiantis kitas ekonominis augimas nebus tolygus ir dalis valstybių tikrai negalės grąžinti skolų. Be to, laukia ir infliacijos iššūkiai, kadangi po šio sukrėtimo pasaulyje bus rekordinis kiekis išleistų pinigų ir vis dar žemos palūkanos – ideali terpė pinigams nuvertėti. Iki to laiko dar bus ilgas skausmingas atsigavimo periodas. Lietuvai būnant euro zonoje ir vyraujant skolinimosi tendencijai būtų netikslinga neremti šalies gyventojų piniginėmis injekcijomis.
– Šioje situacijoje ypač daug dėmesio skiriama verslui, bet kaip viešosios įstaigos? Su kokiais sunkumais joms gali tekti susidurti ir kokie veiksmai galėtų būti daromi siekiant išvengti „blogųjų scenarijų“?
– Dėmesys skiriamas ne verslui, o visuomenei. Jei duosime pinigų žmonėms, bet jie neturės darbo, tada tų pinigų neleis ir ekonomika neveiks. Verslo rėmimas siekiant išsaugoti darbo vietas – tai kelias išlaikyti ekonomiką gyvybingą. Kitu atveju ją teks gaivinti iš daug blogesnės pozicijos.
– Daug kas dabartinę situaciją lygina su 2009 m. Vieni teigia, kad bus blogiau, kiti – kad geriau, bet ar galima lyginti koronaviruso sukeltus ekonominius iššūkius ir 2009 m. situaciją?
– Šiuo metu krizė panėšėja į 2009 m. krizę, bet kol kas anksti spręsti, ar ji bus tokio pat gylio, ar gilesnė, nes visi variantai galimi. Priklausys nuo to, kaip ilgai pasaulis bus suspenduotas viruso, nes šį kartą mes turėsime kelių lygių krizę. Visų pirma, kol pasaulyje (ne atskirose valstybėse) susirgimai nepasieks piko, tol negalėsime kalbėti apie ekonominės krizės suvaldymą.
Atšaukus karantiną mūsų gali laukti dar kelis mėnesius, o gal net ir metus trunkantis grandinių atkūrimas. Jis nebus toks paprastas – bus neišvengta atleidimų, bankrotų, tad po pandemijos realiai pradėsime spręsti ekonominės krizės problemas.
