Europos centrinis bankas (ECB) per paskutinius kelis susirinkimus padidino palūkanas nuo neigiamų -0,5 proc. iki 0,75 proc. Rinkoms tikintis, kad per kelis artimiausius pinigų politikos susirinkimus palūkanos didės panašiu tempu, bazinės palūkanos kitais metais viršys 3 proc.
Euro zonos ekonomika svyruoja ant recesijos ribos − naujausi pirkimų vadybininkų indekso duomenys signalizuoja, kad pastaruosius porą mėnesių ekonomika traukiasi. Aukštos energijos kainos ne tik kerta per vartotojų kišenę, tačiau neretai verčia įmones pristabdyti savo veiklą, ir tai Europos ekonomikai sukelia įvairiapusį spaudimą.
Aukštesnės palūkanos nuo dabartinės infliacijos nepadeda
Įprastai centriniai bankai akcentuoja, kad jų politika yra orientuota į vidutinį laikotarpį, ir nuo sprendimo pakeisti palūkanas iki tokio veiksmo poveikio infliacijai gali praeiti net iki dviejų metų. Todėl tokia aštri reakcija į dabartinę infliaciją neatitinka ECB logikos.
Infliacija Europoje yra bene išimtinai energetikos šoko padarinys. Pagrindinė infliacija taip pat išaugo įmonėms perkėlus kaštų padidėjimą ant vartotojų pečių, tačiau itin silpnas atlyginimų augimas rodo, kad infliacijos spiralės nėra.
Centriniai bankai gali efektyviai kovoti su perteklinės paklausos sukelta infliacija, tačiau energetikos krizės akivaizdoje vyriausybių sprendimai turi daug didesnės įtakos. Išsprendus energetikos bėdas, neliktų ir infliacijos.
ECB atstovai argumentuoja, kad bando užkirsti kelią susiformuoti infliaciniams lūkesčiams ir kainų augimo spiralei. Tačiau dauguma vidutinio laikotarpio infliacijos lūkesčių rodiklių nerodo reikšmingo padidėjimo. Aukštesnės palūkanos gali pristabdyti tolesnį euro pigimą ir taip sumažinti importuojamą infliaciją, tačiau valiutos kursas neturėtų būti ECB prioritetas.
JK mokslininkė Daniela Gabor tokią ECB padėtį apibūdino „cugcvangu“ – tai šachmatų padėtis, kai žaidėjas privalo atlikti ėjimą, nors visi jam likę ėjimai yra blogi. Viena vertus, ECB galėtų nedaryti nieko, tačiau tuomet rinkos nusmukdytų euro kursą, kita vertus, palūkanų kėlimas artėjant recesijai gali žymiai pabloginti situaciją.
Fiskalinė politika kertasi su ECB planais
Centrinis bankas kelia palūkanas, bandydamas prislopinti paklausą ir atvėsinti ekonomiką. Panašu, kad jis net toleruotų recesiją ir nedarbo padidėjimą, jei tai leistų pasiekti norimą infliacijos lygį ir taip apsaugoti savo reputaciją.
Tačiau vyriausybės ir šalių rinkėjai turi kitų idėjų. Dešimtmetis taupymo politikos atnešė didelius ekonominius ir socialinius kaštus, bei pažadino euroskepticizmo vėjus Europoje. Vyriausybės visiškai neturi apetito dar vienai recesijai, todėl jos didins išlaidas energijos kainų gyventojams ir verslams kompensavimui.
Toks išlaidų didėjimas kertasi su ECB politika, ir skirtingos fiskalinė bei monetarinė politikos tempia Europos ekonomiką į priešingas puses. Po 2009 m. krizės didėjančios palūkanos privertė vyriausybes per anksti nutraukti paramą, taip pailginant krizę bei atsigavimą, todėl Europos vyriausybės darys viską, kad išvengtų tokio scenarijaus pasikartojimo.
Staigūs pokyčiai destabilizuoja finansų rinkas
Koordinuotas spartus pinigų politikos griežtinimas visame pasaulyje kelia visi didesnę įtampą finansų rinkose. Daugelis turto klasių dėl padidėjusių palūkanų nukraujavo dešimtimis procentų, o tai ne tik mažina gyventojų turtą ir finansinį užtikrintumą, bet ir didina rizikas finansų sistemoje.
Šiandien pasaulio ekonomika yra daug labiau įsiskolinusi − dešimtmetis itin mažų palūkanų skatino verslus ir gyventojus padidinti savo finansinį svertą. Namų ūkių ir ne finansų bendrovių skola daugelyje pasaulio šalių viršija 100 proc. BVP. Kuo didesnis skolos lygis, tuo didesnis ekonomikos jautrumas palūkanų normų pokyčiams. Todėl didėja rizika, kad vis daugiau įmonių pasaulyje susidurs su problemomis, bandant refinansuoti savo skolą, ir tai gali išprovokuoti paniką rinkose.
Kitas reikšmingas veiksnys yra tai, kad obligacijos naudojamos kaip užstatas likvidumo užtikrinimui. Itin sparčiai krentant obligacijų kainoms, įmonės ir finansų institucijos vis dažniau susidurs su likvidumo problemomis, nes neturės pakankamai kokybiško užstato finansavimui užsitikrinti.
Tokiu būdu finansų sistema patiria dvigubą spaudimą dėl griežtesnės pinigų politikos. Taip sparčiai griežtinant pinigų politiką tikėtini itin didelio masto rinkos svyravimai, kurie gali peraugti net į mokumo problemas.
Centriniai bankai ir toliau didins palūkanas, tačiau bus priversti atsižvelgti į sistemines rinkų ir viešųjų finansų rizikas. Anglijos bankui jau teko įsikišti į obligacijų rinką ir užkirsti kelią finansinei suirutei. Neatmestina, kad ir ECB teks panaudoti obligacijų pirkimo įrankius viešiesiems finansams stabilizuoti.
Apibendrinant − centriniai bankai turėtų labiau pasverti agresyvaus palūkanų kėlimo rizikas, nes vaistai neturėtų būti žalingesni už pačią ligą. ECB ryžtas kovoti su infliacija yra sveikintinas, tačiau pastangos kovojant su energetikos infliacija, kuriai pinigų politika neturi įtakos, turi būti pamatuotos.
