Šiuo metu ekonomika patiria stagnaciją, todėl deficito didėjimas yra laiku ir vietoje.
Palyginus su 2023 m. planu, kitų metų projekcijos atrodo ambicingos. Patvirtintuose planuose numatoma, kad pajamų dalis nuo BVP kitąmet didės iki 38 proc., iš jų 33 proc. BVP sudaro pajamos iš mokesčių ir įvairių socialinio draudimo įmokų. Tuo metu konsoliduotos valstybės išlaidos, planuojama, sudarys 40,9 proc. BVP. Tokios projekcijos rodo spartų ir išlaidų, ir pajamų padidėjimą. Vertinant, kad nominalus BVP augimas kitąmet sulėtės apie du kartus, kyla klausimų, ar projekcijos nėra per daug optimistinės. Jei jos išsipildytų, valstybės sektoriaus dalis ekonomikoje būtų didžiausia per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją.
Atsargumą keičia optimizmas?
Pastaraisiais metais Finansų ministerija, planuodama šalies finansus, tai darė atsargiau nei įprasta. Keletą metų sistemingai buvo pervertinamos išlaidos ir nuvertinamos pajamos, todėl pirminiai biudžeto planai projektuodavo didžiulius deficitus, nors faktinis poreikis skolintis būdavo daug mažesnis. Viena vertus gerai, kad ministerija atsargiai planuoja valstybės finansus, tačiau nuolatinės didelės paklaidos neleidžia objektyviai įvertinti valstybės finansų padėties.
Šiuo metu yra priešingai – pajamų projekcijos atrodo geresnės nei leistų tikėtis prognozuojamas ekonomikos augimas. Pajamų mokesčių planuojama surinkti beveik 16 proc. daugiau nei šiemet, tuo metu darbo užmokesčio fondas, tikėtina, augs mažiau nei 10 proc. Net nevertinant to, kad reikšmingai didėja NPD, tokį pajamų planą įgyvendinti bus sunku. Panaši situacija ir su pridėtinės vertės mokesčiu – tikimasi 20 proc. didesnio PVM surinkimo, nors nominalaus vartojimo augimas vargu ar viršys 6 proc. PVM surinkimui padės pasibaigęs dalies mokestinių lengvatų galiojimas. Vis dėlto galima daryti išvadą, kad projektuojant biudžeto pajamas netrūko optimistinių prielaidų.
Kita vertus, ir išlaidos gali atsilikti nuo plano. Investicijoms biudžete numatyta daugiau nei 3 mlrd. eurų (4 proc. BVP), neretai šitų biudžeto eilučių panaudojimas stringa dėl lėtų viešųjų pirkimų ar per mažo privataus sektoriaus susidomėjimo.
Papildomas paskatinimas ekonomikai išeis į naudą
Biudžeto ir fiskalinės politikos paskirtis yra ne tik finansuoti valstybės funkcijas, tačiau ir „vairuoti ekonomiką“. Didesnis skirtumas tarp to, ką valstybė išleidžia ir kiek mokesčių surenka, reiškia didesnį pinigų įliejimą į privatų sektorių. Šiemet Lietuvos ekonomika, tikėtina, nežymiai trauksis, kitąmet dabartinės prognozės rodo tik vangų augimą. Įvairių institucijų vertinimu, Lietuvos ekonomika atsilieka nuo savo potencialo, šalies BVP yra pora procentinių punktų mažesnis dėl nepalankaus pasaulinio verslo ciklo. Todėl skatinančioji fiskalinė politika yra tinkama.
Jau šių metų antrą ketvirtį paspartėjusios investicijos į infrastuktūrą nemažai prisidėjo prie BVP stabilizacijos. Kitais metais biudžeto deficito padidėjimas nuo -1,9 proc. iki -2,9 proc. prisidės prie vidaus vartojimo ir investicijų augimo kaip tik tuo metu, kai paklausa eksporto rinkose šlubuoja, o aukštos palūkanos mažina apetitą privataus sektoriaus investicijoms.
Pagal Finansų ministerijos patvirtintą ekonomikos raidos scenarijų tikimasi palyginti spartaus ūkio augimo kitais metais, tačiau bendras rizikų balansas krypsta į neigiamą pusę. Pasaulio ekonomika yra trapi ir yra nemažai šansų, kad ir Lietuvos ekonomika augs lėčiau, o deficitas bus dar didesnis nei planuojama.
Tačiau to nereikia baimintis – valstybės finansai turi savyje automatinio stabilizavimo mechanizmus. Tai reiškia, jog mokesčių surinkimas natūraliai mažėja, kai ekonomika šlubuoja, ir didėja esant
sparčiam augimui. Pastaruosius kelerius metus stebėjome, kad dėl spartesnio nei planuota ekonomikos augimo biudžeto balansas būdavo geresnis nei planuota ir didesnės nei planuota mokesčių pajamos vėsino šalies ūkį. Kitąmet situacija gali susiklostyti priešingai, o jei taip atsitiks, nereiktų pradėti skambinti pavojaus varpais.
Ilgalaikiai valstybės finansų klausimai lieka atviri
Nors kitų metų biudžeto balansas atrodo tinkamas, atsižvelgiant į Lietuvos ūkio būklę, tačiau daugelis struktūrinių viešojo sektoriaus finansų klausimų lieka atviri. Poreikiai investuoti į gynybą, energetiką, švietimą ar sveikatos apsaugą nuolat auga, tačiau finansavimo klausimai yra įstrigę. Lietuvoje mokesčiams tenkanti BVP dalis ir taip ženkliai atsilieka nuo ES vidurkio, be to, nuo kito dešimtmečio labiau pradės jaustis visuomenės senėjimo poveikis viešiesiems finansams.
Šiandien svarstomi mokestiniai pakeitimai iš esmės nesprendžia ilgesnio laikotarpio valstybės finansavimo klausimų, o diskusijos apie mokesčių sistemą neretai paskęsta smulkmenose ignoruojant ilgalaikius valstybės poreikius ir tikslus.
