Pateikiame N.Narsaitės pasakojimą apie savo verslo kūrimą 15min.lt skaitytojams.
(Ne)tikroji laimė
Londono parduotuvėje taip ir nedirbau, tačiau trumpai pažinti emigracijos skonį teko. Nors studijų metais tikrai negyvenau kaip daugelis studentų „ant grikių dietos“, galėjau lankytis įvairiuose renginiuose ir pati organizuoti vakarėlius tėvų išlaikomame nuomotame bute, po pirmo kurso nusprendžiau vasarą padirbėti viename Anglijos fabrike.
Dabar juokinga prisiminti save šeštą ryto įšokusią į purviną kombinezoną ir atrinkinėjančią sveikus pomidorus iš supuvusių, nuo kurių mane vėliau dar ir alergija apėmė. Tada nesijuokiau.
Dabar juokinga prisiminti save šeštą ryto įšokusią į purviną kombinezoną ir atrinkinėjančią sveikus pomidorus iš supuvusių, nuo kurių mane vėliau dar ir alergija apėmė.
Jau pirmosiomis dienomis supratau, kaip pernelyg utopiškai atrodo gyvenimas užsienyje, kai nei karto nesi ten atsidūręs iš tos vergiškosios pusės.
Žinoma, dabar daug mano draugų ir giminių turi tikrai puikius darbus užsienyje, tačiau daugelis jų pradėjo nuo to mažiausio ir tikrai slidaus laiptelio.
Iki to, ką turi dabar, reikėjo nueiti ilgą ir sunkų kelią. Paradoksalu, bet berūšiuodama pomidorus ir supratau, kas man yra laimė. Žinojau, padarysiu bet ką, kad tik nereikėtų ten grįžti.
Į galvą įsileidžiame demonus
Visa laimė, prieš tai jau buvau užsikabinusi Lietuvoje už žurnalistikos. Bet tai nebuvo atsitiktinumas. Visada jaučiausi taip, lyg intuicija mane vestų kažkokiu keliu ir sakytų, ką turiu daryti.
Gerai nepasvarsčiusi įstojau į specialybę, kuri man nuo pirmųjų mėnesių buvo tikra katorga. Studijų programa nebuvo bloga, tai aš buvau bloga tai studijų programai. Netrukus supratau, kad ne į tas roges įšokau, bet perstoti į kitas studijas, kai tėvai jau beveik viso semestro metu buvo finansavę mano pragyvenimą Kaune, atrodė tiesiog nesuvokiama.
Dabar galvoju, kad jei ne mano studijos, kuriose nemačiau savęs, nebūčiau užsirašiusi į pirmuosius žurnalistikos kursus ir neatlikusi praktikos vienoje redakcijoje.
Mes dažnai patys į savo galvą įsileidžiame įvairius demonus, nors iš tiesų tereikia išlįsti iš savo kiauto ir tave visi mielai priims.
Vėliau sekė universiteto radijas, kuriame praleidau trejus nuostabius metus. Manęs niekas nesusirado ir ten nepakvietė, pati nuėjau. Buvo baisu, galvojau, turėsiu kalbėti tiesioginiame radijo eteryje savo akivaizdžiai girdima gimtąja tarme, bet viskas buvo paprasčiau nei maniau.
Mes dažnai patys į savo galvą įsileidžiame įvairius demonus, nors iš tiesų tereikia išlįsti iš savo kiauto ir tave visi mielai priims. Pradėjau rašyti straipsnius radijo tinklalapiui, o radiją palikau kaip naujienų redaktorė, kuri mokė kitus studentus rašyti straipsnius ir organizavo jiems mokymus.
Svajonių darbas
Dar dvejus metus pradirbau kolegijoje, tą laikotarpį gali vadinti „kiečiausia“ patirtimi. Turėjau įveikti daug iššūkių, vadovauti aukštosios mokyklos senbuviams, nepasiduoti intrigoms. Susidoroti su jais sekėsi gerai, tačiau jaučiau, kad ten ne mano vieta.
Prieš išeidama iš darbo susipažinau su „Verslios Lietuvos“ atstove regione Egle, kuri mane uždegė idėja kurti savo įmonę. Ji nuoširdžiai patikėjo mano idėja ir nuolat ragino veikti: konsultavo juridinės formos pasirinkimo, mokesčių klausimais, padėjo užpildyti įmonės steigimo dokumentus.
Šiuo metu esame pasirašę Metinės Globos sutartį, tad nuolat konsultuoja įvairiais mokesčių, apskaitos, sutarčių, finansavimo, darbuotojų įdarbinimo ir apskritai verslo plėtros klausimais. Manau, jog konsultacijų dėka verslo nesėkmės rizika sumažėja iki minimumo, nes visi žingsniai apskaičiuoti ir pamatuoti. Dažnai daug kas iš pažįstamų sakė, kad nerizikuočiau, nes verslas pasmerktas žlugti, bet aš neklausiau.
Per du mėnesius nuo įmonės įkūrimo taip įsisukau į darbus, kad net sunku pagalvoti, jog galėčiau daryti ne tai, ką dabar darau.
Tiesa, susidūrusi su sunkumais vis galvodavau, kad reikia atsisakyti šitos idėjos, bet jau kitą dieną vėl nerdavau į avantiūras.
Tai tęsėsi kelis mėnesius, kol pradėjau gauti pajamas iš savo veiklos. Iš pradžių persikrausčius gyventi į Vilnių, teko imtis neapmokamų komunikacijos projektų, kad susirasčiau naujų pažinčių, kad turėčiau ką įrašyti į savo agentūros portfolio. Per du mėnesius nuo įmonės „Yzio karta“ įkūrimo taip įsisukau į darbus, kad net sunku pagalvoti, jog galėčiau daryti ne tai, ką dabar darau.
„Yzio karta“ – komunikacijos agentūra, kurioje dirba žmonės su nežabota fantazija, originaliomis idėjomis, siekiantys, kad įmonės ir jų klientai rastų vieni kitus greičiau bei paprasčiau. Džiaugiuosi, kad per 4 mėn. pavyko surasti ne tik kelias smulkias įmones-klientes, bet ir 5 stiprius partnerius bei 1 ilgalaikį klientą.
Viską padariau savo jėgomis – po įmonės įsteigimo per 4 mėn. neinvestuota jokių finansų į įmonę, partnerių ir klientų ieškota pasitelkus tik savo gebėjimus.
Ką reiškia sėkmė versle? Kai dėl kokybiškų paslaugų tavo įmonę rekomenduoja partneriai ir klientai kitiems. Būtent tokios rekomendacijos ir padėjo neinvestavus pinigų užsidirbti pirmuosius finansus. Žinoma, sudėtinga, kai esi stiprus vienoje srityje, o kitose nesi toks gabus, reikia nemažai ir greit mokytis. Bet užsispyrus viskas įmanoma ir sėkmė paprastai priklauso nuo paties įdėtų pastangų.
Visada svajojau turėti darbą, kuriame nereikės dirbti nuo aštuonių ryto iki penkių valandų vakaro. Dabar sėdžiu prie savo projektų ir po dešimt, ir po keturiolika valandų per dieną. Malonus darbas yra kartu ir laisvalaikis. Kai pažvelgiu per savo buto langą, matau – esu ten, kur ir norėjau būti.
