Šveicarijoje iki šiol apskritai nebuvo nustatytas minimalus darbo užmokestis, o rinkėjai 2014 metais atsisakė galimybės jį įvesti nacionaliniu lygiu.
Patys Ženevos rinkėjai anksčiau jau du kartus atmetė raginimus mieste įvesti minimalų atlyginimą.
Visgi sekmadienį, regis, rinkėjų nuomonė pasikeitė, nes koronaviruso pandemija pagilino turtinę nelygybę, todėl 58 proc. rinkėjų kantone pasisakė už profsąjungų remiamą iniciatyvą.
Tai reiškia, kad Ženeva tapo trečiuoju tarp 26 Šveicarijos kantonų, nustačiusių minimalų valandinį darbo užmokestį, be Juros ir Nešatelio kantonų.
Iniciatyva, kurią palaikė visos kairiųjų pažiūrų partijos, buvo pristatyta kaip priemonė kovoti su skurdu ir nestabilumu, kurie nuo koronaviruso pandemijos sukeltos krizės pradžios vis labiau jaučiami turtingojoje Ženevoje.
Mieste tapo įprastą matyti ilgas eiles žmonių, laukiančių maisto ir kitų būtinų reikmenų labdaros.
Iniciatyvą organizavusios profsąjungos tvirtina, kad Ženevoje neįmanoma gyventi oriai ir uždirbti gaunant mažiau nei 23 Šveicarijos frankus (21 eurą) per valandą, arba 4 086 frankus per mėnesį, per savaitę dirbant 41 valandą.
Tipiško dviejų miegamųjų buto nuoma atsieina mažiausiai 3 000 frankų, o kavos puodelis mieste kainuoja keturis ar penkis frankus.
Ženevoje vykęs balsavimas dėl minimalaus darbo užmokesčio buvo tik vienas iš daugelio nacionalinių, regioninių ir vietinių klausimų sekmadienio balsavimo biuletenyje.
Nacionaliniu lygmeniu rinkėjai pasirodė esantys pasirengę pirmą kartą šalyje, garsėjančioje tradiciniu požiūriu į šeimos modelius ir lyčių vaidmenis, patvirtinti tėvystės atostogas.
Visoje šalyje vyksiančiame referendume rinkėjai 57 proc. balsų dauguma pritarė tam, kad gimus kūdikiui tėvas būtų išleistas dviejų savaičių mokamų atostogų – Ženevoje šiai nuostatai pritarė daugiau nei 79 proc. rinkėjų.
