Todėl vėliau dalis žmonių dirba kasdien abejodami, ar teisingai pasirinko profesiją, o dalis įmonių skundžiasi, kad neranda tinkamų specialistų.
Ši problema sumažėtų, jei dirbantys žmonės dar mokyklos suole sėdintiems vaikams papasakotų apie savo veiklą, sako Jurbarko verslininkė ir informacinių technologijų (IT) mokytoja Liudmila Norkaitienė, projekto „Kam to reikia?!“ dalyvė.
– Liudmila, esate viena iš nedaugelio Lietuvos žmonių, kurie ir turi savo verslą, ir dėsto mokykloje. Ar apie tokį kelią ir galvojote nuo vaikystės ir ar pati susidūrėte su abejonėmis jį rinkdamasi?
– Iš tiesų būti mokytoja norėjau nuo pat mažų dienų, o po mokyklos pasirinkau fizikos bei informatikos studijas. Prieš 13 metų įsteigiau savo IT paslaugų įmonę „Lanmeta“, bet nenustojau dėstyti informacinių technologijų dvejose miesto mokyklose.
– Mokinius matote dvejopai: ir kaip mokytoja, kuri siekia plėsti jų akiratį, ir kaip darbdavė, galbūt žvelgianti į būsimus savo specialistus.
– Tikrai taip. Todėl pastebiu įvairius dalykus – pavyzdžiui, kad vyresnių klasių mokiniai mažai ką žino apie miesto ar regiono darbo rinką. Daugelis jų įsitikinę, kad mėgstamą gerai apmokamą darbą gali gauti tik didžiuosiuose miestuose ar užsienyje. Bet tikrai žinau, kad tai ne visada būna tiesa – pamokų metu stengiuosi tai parodyti.
Be to, vaikai turi stereotipų apie IT sritį, kurie gali labai pakenkti iš tiesų pradėjus joje dirbti. Jie mano, kad būti programuotoju labai lengva, kad greitai galima uždirbti labai daug pinigų.
Aš supratau, kad labiau padėsiu vaikams, jei ne tik mokysiu dėstomo dalyko, bet ir papasakosiu apie savo profesinę patirtį, – sakė L.Norkaitienė.
Aš supratau, kad labiau padėsiu vaikams, jei ne tik mokysiu dėstomo dalyko, bet ir papasakosiu apie savo profesinę patirtį.
Todėl įsitraukiau į „Kam to reikia?!” – „Swedbank“ ir „Omnitel“ iniciatyvą, prie kurios prisijungė labai daugelio įmonių ir organizacijų atstovai, jie važinėja į mokyklas ir kalba apie savo darbą. Aš pati su mokiniais diskutuoju ne tik apie IT pasaulį, bet ir apie karjeros kelią po mokyklos ar universiteto baigimo. Matau, vaikai norėtų, jog savo žinias jiems perteiktų dar daugiau įvairių žmonių.
Įmonių atstovų pasakojimai apie karjerą juos motyvuoja: mokiniai ne tik sužino apie tai, kaip atrodo konkrečio profesijos darbas, bet ir pradeda planuoti savo karjeros galimybes bei kuria ateities planus.
– Jurbarke esate viena aktyviausių „Kam to reikia?!“ savanorių. O ką turėtų žinoti kiti, nutarę, kad gali padėti vaikams apsispręsti, mąstyti apie karjerą, papasakodami apie savo profesiją?
– Jauni žmonės yra labai smalsūs – jie trokšta sužinoti kuo daugiau. Manau, kad ir Jurbarke, ir kituose miestuose yra labai daug žmonių, kurie praplėstų jų žinias: ateitų į mokyklas ir nuoširdžiai pasakotų apie savo profesiją.
Tokių žinių vaikams tikrai labai reikia: ši informacija padėtų ne tik pasirinkti tinkamą karjeros kelią, bet ir padėtų vietos įmonėms paskatinti jaunuolius rinktis darbą pas juos. Taip ilgainiui laimi visi.
