– Kokią mokyklą baigėte ir ar patiko joje mokytis?
– Baigiau Palangos vidurinę mokyklą, dabar – Senoji gimnazija. Ar patiko? Nepatiko tų laikų mokyklos dvasia – niūri, sovietinė kareivinių muštro dvasia. Bet jaunystė yra toks dalykas, kad leidžia atsiriboti.
– Kokias pamokas mėgote mokykloje?
– Mėgstamiausios pamokos keitėsi, bet iš principo įdomu buvo chemija, fizika, kartais ir algebra. Patiko spręsti fizikos ir chemijos uždavinius. Taip pat patiko literatūra – puikaus mokytojo Jono Brindzos nuopelnas.
– Kuo svajojote būti, kai mokėtės mokykloje? Ar dabartinė Jūsų veikla labai nutolusi nuo tų laikų svajonių?
– Pirmoji mintis – inžinierius. Vėliau – gal rašytojas, literatūros istorikas. Realiai – norėjau gyventi, kažką patirti, o ką dirbsiu – nelabai atrodė svarbu mokykloje.
– Koks buvo Jūsų pirmasis darbas? Kada pradėjote dirbti?
– Na, neaišku, ką laikytume darbu. Mokydamasis mokykloje, dirbau per visas vasaros atostogas. Studijuodamas jau nuo antro kurso dirbau vakarais šokiuose. Mano pirmas etatinis darbas buvo reporterio darbas instituto savaitraštyje.
– Kiek metų dirbate žurnalistikos srityje?
– Rudenį bus 35 metai, atmetus pusantrų metų tarnybą Sovietų armijoje ir pustrečių metų darbo Atkuriamajame Seime.
Savaitraščio redaktorius viską dailina iki nukritimo, portalo redaktorius beviltiškai stebi, kaip nieko padailinti neįmanoma ir skaičiuoja padarytas klaidas.
– Ką veikia naujienų portalo ir savaitraščio redaktorius?
– Savaitraščio redaktorius viską dailina iki nukritimo, portalo redaktorius beviltiškai stebi, kaip nieko padailinti neįmanoma ir skaičiuoja padarytas klaidas.
– Kada prasideda Jūsų darbo diena?
– Formaliai dirbu nuo devynių ryto iki pusės devynių vakaro. Realiai – dar daugiau.
– Ką labiausiai mėgstate savo darbe?
– Chaosą ir galimybę jį kartais suvaldyti.
– Ką patartumėte moksleiviui, kuris svajoja tapti žurnalistu, dirbti žiniasklaidos srityje? Kokių savybių reikia tokį darbą dirbančiam žmogui?
– Patarčiau rinktis kitą profesiją. Žurnalistas turi būti vis universalesnis, vis daugiau žinoti, o algos vis mažėja – ir ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje. Neverta. Bet jei jau apsisprendėte būti, tai paklauskite savęs – ar galėsite mylėti žurnalistiką taip, kaip pats save? Ar galėsite su malonumu dirbti viršvalandžius, patirti nuolatinį stresą, kuris neapleis jūsų net poilsio metu, jausti nuolatinį vidinį nerimą ir nepasitenkinimą padarytu darbu ir tuo pat metu uždirbti ne itin daug?
– Kuo norėtumėte būti, jei nebūtumėte žurnalistas?
– Norėčiau būti koks grafas, gyventi pilyje, turėti tūkstančius knygų, vyno rūsį ir porą tarnų, kuriems algas mokėtų koks nors burtininkas, o aš tik skaityčiau ir skaityčiau bei kartais ką nors gudraus parašyčiau. Apskritai nėra skirtumo, kur ir ką dirbti, svarbu – kaip. Mano atveju – daug ir gerai dirbti.
– Kokius tikslus sau šiandien keliate, kokius iššūkius norėtumėte įveikti?
– Žurnalistikoje nereikia kelti iššūkių, jie čia pat – po kojomis, tik spėk rinkti.
– Kur save įsivaizduojate po penkerių metų?
– Tikiuosi, dar ne karste. Bet žurnalistai taip ilgai negyvena.
Apie profesinės savanorystės iniciatyvą „Kam to reikia?!“
Mobiliojo ryšio bendrovės „Omnitel“ ir banko „Swedbank“ sukurta profesinės savanorystės iniciatyva „Kam to reikia?!“ ragina įvairių sričių specialistus padėti augančiai kartai teisingai pasirinkti ateities profesiją, dalijantis savo profesine patirtimi su moksleiviais. Norintys praktiniais pavyzdžiais paaiškinti, kaip mokykloje įgyjamos žinios praverčia realiame gyvenime, papasakoti apie savo profesiją bei pasidalinti patarimais, kaip atrasti tinkamiausią sritį, daugiau informacijos ras internetiniame portale www.kamtoreikia.lt.
