– Dominykai, Augustinai ir Kristijonai, apie kokią profesiją galvojote mokyklos laikais?
– Mūsų šeimoje buvo labai vertinamos žinios: mūsų mama biochemikė, o tėvas – fizikas. Keturiais metais už mus vyresnis Dominykas mokyklą baigė Panevėžyje, 5-ojoje gimnazijoje, ir išvyko mokytis į Klaipėdą. Mes kaip tik po to persikėlėme gyventi į sostinę, kur su broliu mokėmės Vilniaus „Minties“ gimnazijoje.
Mūsų aplinkoje buvo labai daug pasirinkimo laisvės. Paskutiniaisiais mokyklos metais supratome egzaminų svarbą, pradėjome jiems skirti daugiau dėmesio. Tuo metu atrodė, kad geresni egzaminų rezultatai suteiks daugiau laisvės renkantis, ką norime daryti toliau. Tačiau tada dar visiškai nežinojome, ką iš tiesų veiksime baigę mokyklą – buvome dar labai jauni.
– Kaip pasirinkoje savo studijų kryptį?
– Kažkuriuo metu tėvas pasiūlė rinktis fiziką, nes ji suteikia gerą mąstymo pagrindą. Tėvas sakė, kad fizika įkrės mums proto (juokiasi). Viskas sutapo: mokykloje daugiausiai dėmesio taip pat skyrėme tiksliesiems mokslams, o kai atėjo metas rinktis, nusprendėme laikyti 6 egzaminus (maksimalų tuo metu galimą egzaminų skaičių). Nors, galime prisipažinti, rimtai pradėjome ruoštis tik likus pusmečiui iki pačių egzaminų.
Rezultatai buvo geri. Įstojome į Vilniaus universitą, Telekomunikacijų fizikos ir elektronikos bakalauro programą. Dominykas jau buvo pasukęs kitu keliu: mūsų brolį visada traukė jūra ir jachtos, todėl jis pasirinko studijas Klaipėdoje ir jau kurį laiką mokėsi Transporto inžinerijos studijų programą.
– O kaip atrodė Jūsų studijų metai?
– Fizika, kaip supratome, yra labai platus mokslas – besimokydamas galėjai tapti ir inžinieriumi, ir mokslininku, ir telekomunikacijų specialistu. Mums buvo labai svarbu įgyti praktinių įgūdžių, todėl dar labai anksti pradėjome lankytis laboratorijose, atlikti įvairius tyrimus.
Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo techninės bazės ir paramos, kuri yra šiandien, todėl magistro studijas rinkomės užsienyje: įstojome į Karališkąjį technologijų institutą Švedijoje. Ir ten mums taip pat knietėjo pasinerti į praktinius užsiėmimus, tačiau Švedijoje mūsų į laboratorijas neįleido. Visų studentų žinios buvo labai nevienodos, o įranga buvo labai brangi, todėl tyrimus leido atlikti tik arba labai kvalifikuotiems studentams arba tiems, kas rašė baigiamąjį darbą. Jų vadovų neįtikino ir mūsų 3 metų darbo patirtis Vilniaus universiteto laboratorijose.
Bet tai nebuvo problema: tokios aplinkybės mus paskatino ieškoti kitų galimybių, tad nusprendėme doktorantūros studijas tęsti Vokietijoje – tam pasirinkome Miuncheno technikos universitetą. Dabar atrodo, kad iš tiesų labai daug mokėmės: per metus apsigynėme 2 metų magistrą, tada taip pat intensyviai mokėmės Miunchene, daugiausiai laiko praleidome laboratorijose. Vokietijoje reikalavimai buvo labai aukšti: tai patiko ne visiems, tačiau mus su broliu aukšta kokybės kartelė vertė tobulėti, judėti į priekį.
– Dominykai, o kaip atrodė Jūsų studijos?
– Aš pats susigriebiau turbūt paskutiniaisiais mokyklos metais, tačiau geri egzaminų rezultatai taip pat leido rinktis, ką noriu daryti. Kol visi aplink mane kalbėjo apie ekonomiką ar teisę, nusprendžiau, kad noriu būti šalia jūros, todėl pasirinkau Klaipėdos universitetą.
Ilgainiui studijų nebeužteko: vis trūkdavo praktinių žinių, paskaitose taip pat ne visada mačiau prasmę, todėl trečiame kurse susiradau darbą – dirbau su jachtomis ir laivais. Turėjau savo verslo liudijimą, užsidirbau sau pinigų, o vasaromis man padėdavo puiki komanda – mano broliai. Po to iškeliavau į Belgiją, kur pasimokęs magistrą ilgainiui nusprendžiau grįžti.
Pamenu, kaip mėnesį paatostogavau, o tada šiek tiek padirbėjęs samdomą darbą sugalvojau steigti ir savo įmonę. Iš tiesų apie verslą galvojau nuo pat mažų dienų, o šiandien jau 7 metai, kaip turiu ir medienos gaminių ir žaliavų įmonę „Brolis Timber“. Jai, tiesa, dabar puikiai vadovauja mūsų sesuo, nors tai gal iš tiesų ir skamba ironiškai (šypsosi).
Baiginėdami doktorantūrą broliai paskambino ir pasakė, kad laikas pradėti savo verslą. Jie buvo fizikai, o aš turėjau daug vadybos, administravimo patirties. Taip gimė „Brolis Semiconductors“.
– Papasakokite, kaip šiandien atrodo Jūsų darbo diena?
Dominykas šiandien yra mūsų administratorius: jis ieško partnerių, sudarinėja sutartis, tvarko mūsų finansus ar sprendžia kitus svarbius klausimus. Aš pats (Kristijonas) vadovauju inžienierių komandai bei tyrimams, esu atsakingas už kristalų auginimą. Augustinas dabar dažniausiai skraido (visi juokiasi) po užsienį – susitinka su tiekėjais, partneriais, keliauja pas klientus ar lankosi parodose, konferencijose. Iš pradžių tai atrodė smagu, bet kartais norėtųsi daugiau laiko praleisti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kovo mėnesį čia Augustinas buvo tik savaitę.
– Ką galėtumėte patarti jauniems žmonėms, kurie renkasi savo specialybę?
Sunku duoti objektyvų patarimą: vieno teisingo kelio tikriausiai nėra. Tačiau visiems siūlytume ieškoti galimybių įgyti praktinės patirties. Vien studijų ar mokyklos žinių niekada nepakaks – norint kažką iš tiesų gerai mokėti reikia stengtis tai daryti, nuolat tobulėti – bandyti, suklysti ir taip mokytis.
Mūsų patirtis taip pat parodė, kad nereikia bijoti, jei kažkur matai trukdžius. Lietuvoje mums kartais trūko galimybių, Švedijoje taip pat ne visada galėjome daryti, ką norime. Tai vertė judėti į priekį, ieškoti būdų, kaip pasigerinti turimas sąlygas. Šios pastangos kiekvienam iš mūsų suteikė žinių, kurias dabar naudojame kasdien.
„Kam to reikia?!“ yra programa, prie kurios prisijungę suaugusieji visoje Lietuvoje padeda mokiniams sužinoti apie tai, ką jie dirba. Suaugusieji važiuoja į mokyklas pasakoti apie savo profesiją, priima mokinius į savo darbą vienai dienai „šešėliauti“ arba pasikviečia į ekskursiją į įmonę ar organizaciją pasižiūrėti, kaip ten vyksta darbai. Prieš trejus metus šią programą pradėjo „Swedbank“ ir „Omnitel“, o šiandien prie jos prisijungusios daugiau nei 200 įmonių bei 700 mokyklų. Visi, kuriems rūpi apgalvoti vaikų pasirinkimai, gali prisijungti prie „Kam to reikia?!“ internete, www.kamtoreikia.lt.
„Kam to reikia?!” skelbia šį interviu siekdami priminti, kad šalies mokiniai gali dalyvauti Šešėliavimo konkurse ir siųsti motyvacines žinutes iki balandžio 16 d. el.paštu info@kamtoreikia.lt! Laimėję vaikai turės progą praleisti dieną kartu su Nerijumi arba kitais iniciatyvos draugais: žymaus lietuviško drabužių mainų startuolio „Vinted“ įkūrėja Milda Mitkute, „Omnitel“ personalo vadove Živile Valeišiene arba „Swedbank“ vyr. ekonomistu Nerijumi Mačiuliu.
