Įvairūs tyrimai rodo, kad darbdaviai ieškodami darbuotojų, didelį dėmesį skiria potencialių darbuotojų asmeninėms savybėms ir motyvacijai, tuo tarpu intelektiniai gabumai – žinios ir įgūdžiai – nors ir svarbūs, traukiasi į antrą planą. Plačiau apie asmeninių nuostatų ir pozityvumo svarbą pasikalbėjome su Steve Neale, konsultacijų kompanijos „BCS International“ vykdančiuoju direktoriumi, kuris yra įsitikinęs, kad emocinis intelektas yra tvirtas pamatas žmogaus sėkmei ir jį reikia pradėti ugdyti dar mokykloje.
– Kaip apibūdintumėte šiandienos sėkmingą darbuotoją? Kokios savybės jam būdingos?
– Sėkmingas šiandienos darbuotojas turi turėti platesnį kompetencijų spektrą, nei mes esame įpratę manyti. Kalbant apie sėkmingo darbuotojo kompetencijas, šiandien jos apima ne tik jo žinias ir įgūdžius, bet ir jo nuostatas, požiūrį ir įpročius. Šiandien labai svarbu, kaip gerai žmogus geba valdyti savo ir kitų žmonių emocijas.
Galime panagrinėti pavyzdį, kai turime darbuotoją, kuri turi visas darbui atlikti reikalingas žinias ir įgūdžius, tačiau jai sunkiai sekasi bendrauti su žmonėmis – nenori bendradarbiauti, klausytis, vadovaujasi tik savo nuomone, nes yra įsitikinusi, kad žino geriausiai. Įmonei toks darbuotojas yra tragedija, negalima jo traktuoti kaip sėkmingo darbuotojo. Daug lengviau yra pasamdyti darbuotoją, kuris turi teigiamą požiūrį ir suformuoti ir išugdyti jo darbui reikalingus įgūdžius, nei darbuotoją turintį geras žinias, bet neigiamą požiūrį. Nes neigiamą darbuotojo požiūrį yra žymiai sunkiau pakeisti ir formuoti.
Tačiau nemažai įmonių šiandien vadovaujasi nuostata, kad lengviau yra pasamdyti darbuotoją, kuris turi teigiamą požiūrį ir išugdyti jo darbui reikalingus įgūdžius, nei darbuotoją, kuris turi didelį žinių bagažą, bet yra negatyvaus požiūrio. Juk neigiamą darbuotojo požiūrį yra žymiai sunkiau pakeisti ir formuoti nei apmokyti darbuotoją. Štai kodėl turime kaip įmanoma anksčiau pradėti apie šiuos dalykus kalbėti su vaikais.
– Visa tai, apie ką dabar kalbate galima apibūdinti dviem žodžiais – emocinis intelektas. Apie jį pasaulyje kalbama apie 10 metų, Lietuvoje – šiek tiek mažiau. Kada, Jūsų manymu, turėtume pradėti ugdyti vaikų emocinį intelektą?
– Geriausia vaikams pradėti skiepyti emocinio intelekto nuostatas nuo pat gimimo, nes vaikai labai greitai mokosi, perima aplinkinių nuomonę, praktikas. Taigi, ankstyvajame vaiko gyvenime didžiausia atsakomybė tenka tėvams. Tačiau svarbu, kad ir formaliojo švietimo sistema kuo anksčiau vaikams pristatytų emocinio intelekto principus, kad su vaikais būtų pradedama dirbti ugdant jų asmenines savybes, padedant jiems išsiugdyti pasitikėjimą savimi, mokant suprasti savo ir kitų emocijas, jas valdyti, taip pat mokyti juos priimti nesėkmes ir su jomis susidoroti.
– Ar, Jūsų manymu, šiandieninė švietimo sistema tam skiria pakankamai dėmesio?
– Deja, šiandieninė švietimo sistema, bent jau tų šalių, kurias bent šiek tiek pažįstu, pvz. Jungtinės Karalystės, Lietuvos, Skandinavijos šalių, praktiškai visą dėmesį skiria logikai, žinių mokymui, taip vadinamojo intelekto (IQ) ugdymui, tačiau visiškai neskiria ar skiria labai mažai dėmesio asmeninių savybių – emocinio intelekto – ugdymui. Mano manymu, šių dalykų santykis mokykloje turėtų būti bent jau 50–50 proc., bet šiandien turime santykį 95 proc. žinių ir įgūdžių mokymui ir ne daugiau kaip 5 proc. asmeninių savybių ugdymui.
Šiandien mano kompanija daugiausiai dirba su įmonėmis ir jų darbuotojais, tačiau mano svajonė yra, jog vieną dieną mes nebeturėsime darbo.
Nesupraskite neteisingai, žinios ir įgūdžiai yra svarbu, tačiau, mano manymu, svarbiau yra padėti vaikui susiformuoti teisingą požiūrį į save, įskiepyti jam pagarbą sau ir kitiems, suformuoti vertybes, taip pat padėti vaikams teisingai suprasti savo emocijas ir jas valdyti, išmokyti juos empatijos. Tai yra savybės, kurios pagelbės vaikams siekiant įsitvirtinti darbo rinkoje ir tapti sėkmingais darbuotojais. Turime vaikus nuo pat mažumės mokyti būti lyderiais.
– Ką turite omenyje, kai kalbate apie vaikų ugdymą lyderiais?
– Na, pirmiausia turime įsisąmoninti, kad kiekvienas esame savo gyvenimo vedlys – lyderis. Juk kiekvienas esame atsakingas už savo gyvenimą: kasdienių užduočių atlikimą, už tai, kaip reaguojame į gyvenimo iššūkius, kaip su jais susidorojame, kaip bendraujame su kitais žmonėmis.
Nesvarbu kokio lygio darbuotojams organizuojame lyderystės mokymus, pirmasis dalykas, kurį pasakome – kiekvienas žmogus turi sugebėti valdyti savo gyvenimą. Kuo aukštesnes pareigas užima žmogus, tuo svarbesnis emocinis išprusimas, nes jam tenka daugiau atsakomybės – ne tik už save, bet ir už komandą.
– Ar įmanoma išmokti būti lyderiu?
– Taip, galiu 100 proc. teigti, kad taip. Yra daugybė lyderystės sampratų, tačiau aš ir mano komanda daugiausiai dėmesio skiriame sampratai, kuri paremta emocinio intelekto svarba žmogaus sėkmei.
Visi mes turime asmeninius nuostatas, kurios įtakoja mūsų emocijas, kurios galiausiai lemia mūsų mintis ir elgesį. Tačiau žmogaus asmeninės savybės, t.y. jo požiūris, įsitikinimai ir įpročiai, kurie turi įtakos jo elgesiui, gali būti keičiami. Galbūt vieną dieną žmogus galvoja, kad nėra pakankamai geras, tačiau skyrus šiek tiek laiko ir darbo, tas žmogus gali tapti labai kompetentingu lyderiu. Man labai patinka automobilių kompanijos „Ford“ įkūrėjo Henry Ford citata: „Jei manai, kad gali, ar tiki, kad negali, abiem atvejais esi teisus“. Taigi, viskas priklauso nuo mūsų įsitikinimų. Kai žmogus tiki savimi, jo galimybių ribos išsiplečia, apribojimai tampa mažiau svarbūs, potencialas didėja.
Turiu pavyzdžių, kai aukščiausio lygio vadovai yra prasti lyderiai, nors turi labai gilias savo dalyko žinias, ir atvirkščiai, eiliniai darbuotojai pasižymi žymiai geresnėmis lyderio savybėmis. Taigi, čia yra paslėptas įmonių potencialas, nes skyrus tam laiko ir lėšų, galima išugdyti darbuotojus. Nebūtinai esi geras lyderis, jei išmanai savo dalyką.
– Turėjote progą pabendrauti su profesinės savanorystės iniciatyvos „Kam to reikia?!“ dalyviais. Kaip manote, kodėl svarbus verslo ir mokyklų bendradarbiavimas?
– Tai svarbu, nes verslo pasaulio atstovai turi platesnį požiūrį, jų patirtis rodo, kad žinios ir įgūdžiai nėra vienintelis darbuotojų privalumas. IQ yra svarbu, bet ne mažiau svarbu yra ir, tikriausiai, didesnę įtaką žmogaus darbui ir karjerai daro jo asmeninės savybės ir gebėjimas bendrauti.
Svarbu, kad emociškai išprusę žmonės dalinasi savo kasdiene patirtimi su vaikais. Vadovėliai mus gali supažindinti su schemomis, kaip reikėtų atlikti vieną ar kitą darbą, bet ar jie atsako į klausimą, kaip dirbti komandoje, kaip efektyviai bendradarbiauti su kolegomis, kad būtų pasiekti rezultatai. To sunku moksleivius išmokyti klasėje, tai gali perteikti tik žmonės, kurie jau turi tame patirties.
Šiandien mano kompanija daugiausiai dirba su įmonėmis ir jų darbuotojais, tačiau mano svajonė yra, jog vieną dieną mes nebeturėsime darbo. Tai reikštų, jog fundamentalios auklėjimo ir ugdymo nuostatos pasikeitė ir žmonės pamatines emocinio intelekto žinias ir technikas jo lavinimui jau atsineša iš vaikystės.
