Uranas guli ant šono
Klasikiniuose Saulės sistemos modeliuose Uranas paprastai vaizduojamas kaip beveidis mėlynas rutulys, tačiau atidžiau įsižiūrėjus į šią išorinės Saulės sistemos dujinę milžinę galima pastebėti keistumų.
Pirma, planeta aplink savo ašį sukasi „gulėdama“, rašoma NASA Urano vadove. Labiausiai tikėtinas neįprastos planetos orientacijos (apie 90 laipsnių į šoną, palyginti su kitomis planetomis) paaiškinimas yra tas, kad senovėje ji patyrė kokį nors titanišką susidūrimą.
Urano pasvirimas lemia ekstremaliausius metų laikus Saulės sistemoje. Maždaug ketvirtadalį kiekvienų Urano metų (vieni metai Urane trunka 48 Žemės metus) Saulė šviečia tiesiai virš šiaurinio arba pietinio planetos ašigalio. Tai reiškia, kad kol Žemėje praeina du šimtmečiai, pusė Urano planetos nemato Saulės.
Didžiausias ugnikalnis – penkis kartus didesnis už Lietuvą
Nors dabar Marsas atrodo ramus, kadaise planetos paviršiuje dominavo milžiniški ugnikalniai. Tarp jų ir Olympus Mons (Olimpo kalnas) – didžiausias kada nors Saulės sistemoje atrastas ugnikalnis.
602 km skersmens ugnikalnis yra 25 km aukščio – net trigubai didesnis už aukščiausią Žemės kalną Everestą. NASA duomenimis, pagal tūrį Olympo ugnikalnis yra 100 kartų didesnis už didžiausią Žemės ugnikalnį – Havajuose esantį Mauna Loa.
Mokslininkai spėja, kad ugnikalniai Marse gali išaugti iki tokio milžiniško dydžio, nes ten gravitacija daug silpnesnė nei Žemėje.
Olimpo kalnas užima apie 310 800 km² teritoriją – tai beveik penkis kartus didesnis plotas už Lietuvą (Lietuvos plotas yra 65 300 km²).
Vandens yra (beveik) visur
Kadaise vanduo kosmose buvo laikomas reta medžiaga. Tačiau iš tikrųjų vandens (ledo formos) yra visoje Saulės sistemoje: tai įprasta kometų ir asteroidų sudedamoji dalis.
Vandens ledo pavidalu galima rasti nuolat šešėlyje esančiuose Merkurijaus ir Mėnulio krateriuose, nors dar nežinome, ar jo yra pakankamai, kad tose vietose būtų galima išlaikyti būsimas žmonių kolonijas, rašo „Space“. Marse ledo taip pat yra jo ašigaliuose, įšalo pavidalu ir greičiausiai po paviršiaus dulkėmis. Ledo yra net ir mažesniuose Saulės sistemos kūnuose: ant Saturno palydovo Encelado bei nykštukinės planetos Cereros.
NASA mokslininkai įtaria, kad Jupiterio palydovas Europa gali būti labiausiai tikėtinas žinomas kandidatas į nežemišką gyvybę, nes, priešingai visiems lūkesčiams, po įtrūkusiu ir užšalusiu paviršiumi greičiausiai yra skysto vandens. Europa, kuri yra daug mažesnė už Žemę, gali turėti gilų vandenyną, kuriame, mokslininkų nuomone, gali būti dvigubai daugiau vandens nei visuose Žemės vandenynuose kartu sudėjus.
Aplankėme visas planetas
Kosmosą tyrinėjame jau daugiau nei 60 metų ir mums pasisekė iš arti nufotografuoti dešimtis dangaus objektų. Visų pirma, esame pasiuntę erdvėlaivius į visas Saulės sistemos planetas – Merkurijų, Venerą, Žemę, Marsą, Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną, taip pat į dvi nykštukines planetas – Plutoną ir Cererą.
Didžiąją dalį skrydžių atliko NASA „Voyager 1“ ir „Voyager 2“, kurie paliko Žemę daugiau nei prieš keturis dešimtmečius ir vis dar perduoda duomenis iš tarpžvaigždinės erdvės. Dėl tinkamo išorinių planetų išsidėstymo „Voyageriai“ aplankė Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną.
Gali egzistuoti dar viena planeta
Dabar Saulės sistemoje oficialiai yra 8 planetos po to, kai Plutonas neteko planetos titulo. Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad gali egzistuoti dar viena, mums nežinoma planeta.
2015 m. sausį Kalifornijos technologijos instituto astronomai, remdamiesi matematiniais skaičiavimais ir modeliavimais, paskelbė, kad toli už Neptūno gali slypėti milžiniška planeta. Dabar šios teorinės „Devintosios planetos“ ieško kelios mokslininkų grupės, o tyrimai rodo, kad ji gali būti surasta per ateinantį dešimtmetį, rašo „Live Science“.
Jei šis didelis objektas egzistuoja, jis galėtų padėti paaiškinti kai kurių objektų, esančioje Kuiperio juostoje, judėjimą.
Tačiau yra ir kita teorija: „Devintoji planeta“ iš tikrųjų gali būti greipfruto dydžio juodoji skylė, iškreipianti erdvę panašiai kaip milžiniška planeta.
Ilgalaikiai pėdsakai
„Apollo“ astronautų pėdsakai Mėnulyje tikriausiai išliks mažiausiai 100 milijonų metų.
Mėnulis neturi atmosferos, nėra vėjo ar vandens, kurie galėtų išgraužti ar nuplauti „Apollo“ astronautų pėdsakus Mėnulyje. Tai reiškia, kad jų pėdsakai, roverių paliktos žymės ir išmestos medžiagos Mėnulyje išliks labai ilgai.
99 proc. Saulės sistemos masės sudaro Saulė
Mūsų žvaigždė, Saulė, yra tokia tanki, kad sudaro net 99 proc. visos Saulės sistemos masės.
Saulė kas sekundę paverčia maždaug 600 mln. tonų vandenilio į helį. Be to, apie 4 mln. tonų materijos paverčiama energija kaip šalutinis produktas.
Kai Saulė žus, ji taps raudonąja milžine ir apgaubs Žemę bei viską, kas joje yra. Tačiau nesijaudinkite: tai neįvyks dar 5 milijardus metų.
Karščiausia planeta nėra arčiausiai Saulės
Daugelis žmonių žino, kad Merkurijus yra arčiausiai Saulės esanti planeta. Tačiau Merkurijus neturi atmosferos, kuri padėtų jam išlaikyti Saulės šilumą.
Tuo tarpu Venerą gaubia netikėtai stora atmosfera, maždaug 100 kartų storesnė už Žemės atmosferą. Jos storis ne tik didelis, bet ji sudarytas beveik vien iš anglies dioksido – stiprių šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Todėl Venera yra karščiausia Saulės sistemos planeta, rašo „EarthSky“.
Vidutinė temperatūra Veneroje yra apie 468 laipsniai pagal Celsijų, t. y. pakankamai karšta, kad ištirptų alavas ir švinas. Didžiausia temperatūra Merkurijuje, arčiau Saulės esančioje planetoje, yra apie 427 Cº.
Saulės sistemos pakraštys yra 1000 kartų toliau nei Plutonas
Saulės sistema nesibaigia ties Plutono orbita – yra daugybę aplink Saulę skriejančių objektų, kurie yra gerokai toliau nei Plutonas.
Tai Transneptūno objektai (TNO) arba Koiperio juostos objektai (KBO). Manoma, kad Koiperio juosta, pirmasis iš dviejų Saulės kometinės medžiagos rezervuarų, tęsiasi iki 50 ar 60 astronominių vienetų (AU, arba vidutinio Žemės atstumo nuo Saulės). Manoma, kad Koiperio juostoje yra iki 10 milijardų kometoidų, kurių skersmenys yra nuo 1 km iki 1000 km.
Dar tolimesnė Saulės sistemos dalis – didžiulis, bet menkas Oorto kometų debesis – yra1000 kartų toliau nei Plutonas.
300 metų senumo audra
Jupiteryje yra sritis, vadinama Didžiąja raudonąja dėme, kurioje jau 300 metų be perstojo siaučia milžiniška į uraganą panaši audra. Šios audros smarkūs vėjai siekia apie 430 km per valandą. Audringoji Didžioji raudonoji dėmė yra daugiau nei du kartus didesnė už Žemę.
Ilgai buvo manoma, jog tai tiesiog gana spalvingi, tačiau įprastai vėsūs ilgai trunkančios audros debesys. Tačiau apie 2016 m. paaiškėjo, jog Raudonoji dėmė iš tiesų yra labai karšta, karštesnė už lavą Žemės planetoje.
