Tad ar iš tiesų šio Saulės ciklo maksimumas jau praėjo? Šiauriniame pusrutulyje – gal ir praėjo. O štai pietinis Saulės ašigalis dar gali patriukšmauti. Tokia tikimybė išliks dar keletą metų, kadangi, kaip rodo naujausi duomenys, pietiniame Saulės pusrutulyje aktyvumas auga labai vangiai ir piką turėtų pasiekti ne anksčiau kaip 2014 metais.
Ši keista asimetrija šviesulyje patvirtina iškeltą teoriją, kurią kai kurie Saulės stebėtojai puse lūpų murma jau ne vienerius metus: mūsų žvaigždė ruošiasi hibernacijai arba, paprasčiau tariant, „miegui“ – ciklo laikotarpiui, kai žvaigždė bus mažiau aktyvi (taigi bus ir mažiau žybsnių). Tai reiškia ne tik mažiau geomagnetinių grėsmių, bet ir apčiuopiamus privalumus tyrinėjant Saulės žybsnių įtaką globaliniam Žemės klimatui.
Magnetinių pėdsakų Saulės paviršiuje, kurie vadinami Saulės dėmėmis, stebėjimai dar XIX a. atskleidė, kad Saulei būdingi maždaug 11 metų aktyvumo ciklai. Vadinamojo Saulės maksimumo (aktyvumo piko) metu žvaigždė svaidosi žybsniais, pliūpsniais, plazmos šuorais. Atitinkamai, Saulės minimumo metu tokio pobūdžio audringumas prislopsta.
Remdamiesi tuo, kad 2008–2010 m. laikotarpiu buvo fiksuojamas nepaprastai žemas minimumas, Saulę stebintys astrofizikai prognozavo, jog Saulės maksimumas šiame cikle bus silpnas ir bus pasiektas 2013 m.
Tačiau dabar Saulės dėmės nebėra vienintelis jos aktyvumo ir cikliškumo indikatorius. JAV Karinių oro pajėgų tyrimo laboratorijos (Naujoji Meksika) specialistas Richardas Altrockas jau ne vienerius metus tyrinėja Saulės vainiko struktūras, kurios vadinamos poliarinėmis vainiko iškilumomis (angl. polar crown prominences). Jos susiformuoja dėl Saulės paviršiuje esančių magnetinių „susigarankščiavimų“.
Dujingos iškilumos susiformuoja Saulės ciklo pradžioje, vidutinėse Saulės rutulio platumose. Ciklui artėjant prie vidurio, iškilumos dreifuoja žvaigždės ašigalių link. O kai pasiekia 76-ąją lygiagretę, reiškia, kad atėjo metas Saulės maksimumui. Po to gana greitai iškilumos pranyksta, o vėl susiformuoja tik naujo ciklo pradžioje.
Remdamasis duomenimis apie šių ciklo iškilumų judėjimą, R.Altrockas tvirtina, kad ypač silpnas Saulės maksimumas šviesulio šiauriniame pusrutulyje šiame cikle jau įvyko praėjusių metų liepą.
NASA ir ESA Saulės ir heliosferos observatorijos astrofizikas Bernhardas Fleckas kolegos teiginius vertina palankiai, tačiau priduria, kad net jei šiaurinio pusrutulio maksimumas jau įvykęs, pietų pusrutulis tebėra grėsmingas ir Žemės gyventojams dar gali suorganizuoti geomagnetinių „fejerverkų“. R.Altrocko teigimu, pietinės iškilumos tebejuda 76-osios lygiagretės link, tad ten Saulės maksimumas bus pasiektas ne anksčiau kaip 2014 vasarį.
Tokia ryški asimetrija tarp Saulės pusrutulių gali reikšti, kad Saulėje netrukus gali prasidėti dideli pokyčiai, užsimena Lydso universiteto (Jungtinė Karalystė) matematikas Stevenas Tobiasas, kuris savo tyrimuose mėgina modeliuoti Saulės magnetinio lauko procesus. Jo tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, jog Saulės maksimumo asimetrija gali reikšti užsitęsusią Saulės ramybės būseną, kuri dar vadinama Didžiuoju minimumu.
„Simetrijos pokyčiai byloja apie tai, jog Saulė įeina į Didįjį minimumą“, – aiškina mokslininkas.
Didysis minimumas gali tęstis keletą dešimtmečių. Paskutinis toks, kaip manoma, vyko nuo 1645 iki 1715 m. ir yra siejamas su vadinamuoju mažuoju Europos ledynmečiu. Naujasis Didysis minimumas taipogi gali būti lokalių šalčio periodų priežastis. Bet kuriuo atveju, Didysis minimumas mokslininkams galėtų būti neeilinė proga patyrinėti, kokią įtaką pokyčiai Saulėje turi Žemės klimatui.
Tiesa, yra ir kitaip manančių astrofizikų. Kembridžo universiteto fizikas Michaelas Proctoras atkreipia dėmesį, kad dabartinis Saulės ciklas yra labai panašus į silpnąjį ciklą, kuris truko iki 1913 m., o po jo sekęs Saulės ciklas pasižymėjo dideliu aktyvumu.
Kaip yra iš tiesų, parodys ne tokia jau ir tolima ateitis.
