Iki šiol mokslas negalėjo paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Tačiau trečiadienį žurnale „Nature“ japonų mokslininkų komanda rašo, kad atsakymą pateikia šių planetų atstumas nuo Saulės.
Nors kosmoso masteliais abi planetos yra palyginti arti Saulės (Žemė – už 150 mln. km, o Venera – už 108 mln. km), jos tikriausiai skrieja priešingais „kritinio atstumo“ ruožo pakraščiais.
Tai paaiškintų, kodėl dvi panašaus dydžio planetos, kurios buvo kone identiškos formavimosi metu, kai maždaug prieš 4,5 mlrd. metų dar buvo išsilydžiusios, tapusios kietais kūnais atrodo tokios skirtingos.
Veneros skersmuo yra maždaug 12 tūkst. km – maždaug 95 proc. Žemės skersmens, o jos masė sudaro maždaug 80 proc. Žemės masės. Venera skrieja tarp Žemės ir Merkurijaus, kuris yra Saulei artimiausia planeta.
Skirtumai yra tokie: Veneroje nėra paviršinio vandens, o tankią ir toksišką jos atmosferą sudaro beveik vien anglies dvideginis. Vidutinė jos paviršiaus temperatūra yra 477 laipsniai pagal Celsijų.
Tyrimo autoriai sako, tokios I tipo planetos kaip Žemė, susiformavusios už „kritinio atstumo“ nuo savo žvaigždės, skystai magmai kietėti turėjo kelis milijonus metų, todėl vanduo liko įkalintas uolienoje ir po kietu paviršiumi.
Tuo tarpu II tipo planetos skysto pavidalo buvo ilgiau, iki 100 mln. metų, nes gaudavo daugiau žvaigždės šilumos, todėl buvo daugiau laiko ir vandeniui „pabėgti“.
Venera dar nėra priskirta jokiai kategorija, nes yra labai arti kritinio atstumo linijos, tačiau jos sausumas būtų II tipo planetos požymis.
Naujasis metodas galėtų būti naudingas tiriant planetas už mūsų Saulės sistemos ribų ir galėtų padėti nustatyti, kuriose planetose labiausiai tikėtina gyvybė, straipsnyje pridūrė mokslininkai.
„Dabartiniai rezultatai rodo, kad gyvybei tinkamose planetose spartus vandenynų formavimasis vyko keli milijonai metų po planetos susidarymo“, – rašė jie.
