Net kai XIV a. vidurio Juodosios mirties epidemija baigėsi, bakterija Yersinia pestis nė neketino išnykti – ji dar 500 metų žudė ištisas šeimas ir kaimus. Tamsi vis pasikartojančių protrūkių saga – vadinamoji antroji maro pandemija – truko iki XIX amžiaus. Bet iš kur atsirado šis žmonijos priešas?
Naujausią tyrimą atlikusi tarptautinė mokslininkų grupė rekonstravo 34 Yersinia pestis genomus, kuriuos pavyko išgauti iš 34 asmenų, mirusių 10 skirtingų valstybių, dantų. Pagal šią informaciją buvo sudarytas savotiškas genetinis maro šeimos medis, apimantis laikotarpį nuo XIV iki XVIII amžiaus.
Šis šeimos medis, sudarytas pagal žmonių, dėl šios bakterijos mirusių Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose valstybėse, kūnuose išlikusią informaciją, atskleidė Yersinija pestis atmainų įvairovę – bėgant metams bakterijos pasiskirstė į keletą genetiškai skirtingų grupių. Bet panašu, kad visos šios grupės turi bendras ištakas.
„Mūsų surinkta informacija rodo, kad yra vienas Yersinia pestis patekimo į Europą kelias – iš rytų“, – sakė Maxo Plancko Žmogaus istorijos mokslų instituto archeogenetikė Maria Spyrou. Ji savo išvadas grindžia tuo, jog viena konkreti šios bakterijos atmaina atrodo panaši į visų antrosios maro pandemijos atmainų protėvį.
Infekcijos sukėlėjo protėvis į Europą atkeliavo iš Rusijos. Konkrečiau – iš Laiševo miestelio, esančio istoriniame Volgos regione. Būtent šiame miestelyje paimtas mėginys, pažymėtas kodu LAI009.
„Mūsų filogenetinė rekonstrukcija rodo, kad LAI009 izoliatas, paimtas Laiševo miestelyje, yra Juodosios mirties izoliatų, paimtų Pietų, Vidurio, Vakarų ir Šiaurės Europos laidojimo vietų, protėvis, taip pat – anksčiau aprašytų vėlyvojo XIV a. izoliatų, surinktų Londone ir Bolgaro mieste, protėvis“, – savo tyrimo ataskaitoje rašo mokslininkai.
„Interpretuojame, kad LAI009 yra pati ankstyviausia iki šiol identifikuotos atmainos forma, kuri pateko į Europą per pradinę antrosios pandemijos fazę“, – rašo mokslininkai.
Žinoma, atliekant tokio tipo rekonstrukciją išvadų patikimumą neabejotinai riboja palaikų, kuriuos galima iškasti ir išanalizuoti, įvairovė. Kitaip tariant, mokslininkai pripažįsta, jog visai įmanoma, kad maras – bent jau toje istorijos eroje – galėjo pasireikšti ir ankstesnėmis formomis bei kitose vietose, kurios šiuo metu dar nėra pakankamai ištirtos.
„Visai įmanoma, kad papildomų interpretacijų gali atsirasti ateityje atradus iki šiol neištirtą Vakarų Eurazijos bakterijų įvairovę“, – teigė M.Spyrou.
Kaip bebūtų, rusiška bakterijos atmaina buvo būtent toji įsitvirtinusi maro forma, kuri vyravo antrosios pandemijos metu ir per vėlesnius šimtmečius išsišakojo į kelis skirtingus variantus. Šiuolaikiškų šių atmainų variantų nerandama. Tai, anot mokslininkų, yra ženklas, jog iš Rusijos kilusi bakterijos atmaina yra išnykusi.
Nors tyrimo išvados negali būti vertinamos kaip nepaneigiamos žinios apie Juodosios mirties sukėlėjo kilmę, jos bent jau parodo ankstyviausias žinomas genetines ištakas bakterijų, kurios žudė žmones 500 metų, ir papasakoja gerokai daugiau apie senovinį patogeną, egzistavusį dar gerokai iki Juodosios mirties žygio per Europą, kuris su siaubu prisimenamas iki šių dienų.
Kalbant apie tokį galingą ir tamsų žmonijos palydovą tikriausiai negalima būtų kada nors sakyti, kad turime per daug informacijos – jei jau tenka dalintis viena planeta su Yersinia pestis, vadinasi, privalome apie šias bakterijas žinoti absoliučiai viską, ką galime.
„Antroji maro pandemija tikriausiai pasižymėjo aukščiausiu mirtingumo lygiu iš visų trijų istorijoje aprašytų pandemijų. Tai yra klasikinis istorinis pavyzdys, kaip infekcinė liga gali staigiai išsivystyti, išplisti, ilgai išsilaikyti ir ilgainiui išnykti dėl priežasčių, kurios iki šiol nėra gerai suprantamos“, – teigė mokslininkai.
Tyrimo ataskaitą publikavo „Nature Communications“.
