Štai devyni atradimai ar dažnai naudojami produktai, kurie vienaip ar kitaip pakeitė pasaulį.
Širdies stimuliatorius
Idėja sukurti mikrobangų krosnelę Percy Spenceriui kilo tuomet, kai šis eksperimentavo su nauju vakuumo vamzdžiu.
1956 m. Wilsonas Greatbatchas dirbo Bafalo universitete ir stengėsi sukurti širdies ritmo įrašymo įrenginį. Iš dėžės jis ištraukė netinkamo dydžio rezistorių ir jį prijungė į grandinę. Kai vyras jį instaliavo, atpažino žmogaus širdies plakimo garsą.
Plakimas, kaip buvo rašyta jo nekrologe „The New York Times“ 2011 m., jam priminė pokalbius su kitais mokslininkais apie tai, ar elektrinis stimuliatorius galėtų kompensuoti natūralaus širdies plakimo sutrikimą.
Iki tol širdies stimuliatoriai buvo televizoriaus dydžio mašinos. O W.Gretbacho išradimas buvo vos kelių kubinių colių dydžio ir išgelbėjo milijonus gyvybių.
Mikrobangų krosnelė
Idėja sukurti mikrobangų krosnelę Percy Spenceriui kilo tuomet, kai šis eksperimentavo su nauju vakuumo vamzdžiu, vadinamu magnetronu ir darė tyrimus „Raytheon“ korporacijai.
Jį labai sujaudino tai, kad kišenėje gulintis saldainio gabalėlis ėmė tirpti. Tuomet P. Spenceris padarė dar vieną eksperimentą su kukurūzų spragėsiu. Kai spragėsis sprogo, P.Spenceris akimirksniu pamatė potencialą.
1947 m, išradėjas sukūrė pirmąją mikrobangų krosnelę „Radarange“, tačiau ji buvo labai griozdiška ir kainavo nežmoniškai daug. 1967 m. buvo sukurta pigesnė ir patogesnė, ir tuomet ji greit išpopuliarėjo pasaulyje.
Penicilinas
Kaip ir kiekvienas, trokštantis atostogų, Alexanderis Flemingas savo darbo vietoje paliko krūvą nešvarių petri lėkštučių ir išvyko iš miesto.
Kai grįžo iš atostogų 1928 m. rugsėjo 3 dieną, visos lėkštutės buvo užterštos ir A.Flemingas ėmė žiūrėti, ar kurias nors iš jų galima išsaugoti.
Jis lėkštes sumetė į lizolio dėžę. Kai mokslininkas priėjo prie laboratorinės lėkštės su stafilokoko bakterijomis, pastebėjo šį bei tą keisto. Lėkštė buvo padengta bakterijų kolonijomis, išskyrus tą vietą, kur buvo užpiltas skystis.
A.Flemingas suprato, kad išradimas gali būti panaudotas gydyti įvairių rūšių bakterijoms ir sukūrė peniciliną.
Dirbtinis saldiklis
Turbūt tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai rankų nesiplovimas privedė prie šio bei to naudingo.
Turbūt tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai rankų nesiplovimas privedė prie šio bei to naudingo.
1879 m. po darbo su anglies derva chemikas Constantinas Fahlbergas grįžo namo ir norėjo pavakarieniauti su žmona, prieš tai nenusiplovęs rankų.
Valgydamas C. Fahlbergas pastebėjo, kad viskas, ką jis dėjo į burną, turėjo labai keistą saldumo skonį. Chemikas suprato, kad skonį lėmė ant jo rankų esantis sacharinas.
Didysis Sprogimas
Šios Visatos atsiradimą paaiškinančios teorijos patvirtinimas buvo atrastas radijo astronomų Roberto Wilsono ir Arno Penziaso.
Viskas prasidėjo nuo radijo trikdžių garso. 1964 m. dirbdami su „Homdell“ antena Naujajame Džersyje astronomai atrado foninį triukšmą, kuris juos apstulbino.
Atmetę aibę kitų prielaidų, mokslininkai galiausiai priėjo prie išvados, kad garsas yra Roberto Dicke'o teorijoje minima spinduliuotė, aidinti dar nuo Didžiojo Sprogimo.
Rentgeno spinduliai
1895 m. Wilhelmas Rentgenas atliko įprastinius eksperimentus su katodo spinduliais, kai pastebėjo, kad fluorescencinio kartono gabalas švietė per visą kambarį.
Storas ekranas buvo padėtas tarp jo katodo ir spinduliuojančio kartono, taip įrodant, kad šviesos dalelės pereidavo per kietus objektus.
Nustebintas W. Rentgenas greitai nustatė, kad su šia radiacija galima gauti nuostabius vaizdus, o pirmasis buvo jo žmonos rankos skeleto vaizdas.
Klijuojami lapeliai
1968 m. stengdamasis sukurti itin lipnius klijus, mokslininkas Spenceris Silveris padarė priešingą atradimą – sukūrė itin silpnus klijus, kurie nusilupdavo nuo bet kokio paviršiaus.
Niekas negalvojo, kad šį produktą galima kaip nors panaudoti iki tol, kol kitas mokslininkas Artas Fry sumanė, kad nedideli popieriaus gabalėliai puikiausiai tiko žymėti jo bažnyčios dainoms ir nepalikdavo jokių pėdsakų.
Bulvių traškučiai
Už šį visur paplitusį užkandį galite dėkoti vienam nepatenkintam Niujorko klientui, kuris 1853 m. pakartotinai nusiuntė virėjui bulvių užsakymą, skųsdamasis, kad šios buvo pernelyg drėgnos ir storos.
Niujorko restorano šefas George'as Crumas buvo labai piktas ir prašymą atnešti mažesnių bulvių suprato pažodžiui – bulves supjaustė itin plonais gabalėliais, jas iškepė ir užpylė druskos.
„Coca Cola“
Desperatiškai mėgindamas rasti vaistų nuo galvos skausmo, farmacininkas Johnas Pembertonas naudojo du pagrindinius ingredientus – kolamedžio lapus ir kolamedžio riešutus.
Jo pagalbinis profesorius netyčia sumaišė abu su gazuotu vandeniu, o to rezultatas buvo pirmasis „Coca Colos“ gėrimas. Bėgant metams jis buvo tobulinamas, o tikslaus gėrimo recepto niekas nežino iki šiol.
