Didžiausias „Lockheed U-2“ privalumas – skrydžio aukštis. 27 km aukštyje skrendantis lėktuvas gali išvengti daugelio raketų, o jo kameros gali užfiksuoti didelius priešiškos valstybės plotus. Tačiau norint pakilti į tokį aukštį ir sėkmingai atlikti misiją ore tenka praleisti 7–9 valandas. U-2 pilotai veikė po vieną, todėl sėkmingoms misijoms reikėjo daug susikaupimo. Pilvo reikalai pilotų tikrai negalėjo blaškyti.
Daugelis žmonių nesišlapindami 9 valandų ištverti negali. Tačiau U-2 pilotams šlapimo pūslių treniruoti ir nereikėjo – buvo sukurtas specialus maišelis su tvirta gumine mova. Skylės diametrą pilotai pasirinkdavo pagal savo kūno dalių išmatavimus – svarbiausia buvo, kad skylė nebūtų tokia maža, kad stabdytų kraujotaką, bet ne tokia didelė, kad mova nusimautų ir šlapimas išsilietų kabinoje. O štai išmatoms tvarkyti jokios sistemos nebuvo apskritai.
CŽV U-2 pilotams prieš misiją patardavo valgyti baltymais praturtintą lengvai virškinamą maistą, kuris nedidina išmatų susidarymo. Tai – ryžiai, namuose ruošti makaronai, liesa mėsa, kiaušiniai, šiek tiek daržovių, arbata. Pilotams buvo patariama vengti sūrio, pieno, duonos, sunkių desertų, riebaus maisto, raugintų agurkų ir panašių produktų, kurie gali sukelti norą tuštintis.
Žinoma, problema buvo ne tik tuštinimasis, bet ir dujos. Ankštoje kabinoje sėdintiems pilotams nebuvo daug vietos pajudėti, o pilvo pūtimas būtų itin nemalonus tokioje situacijoje. Blogiausia tai, kad pilotams pasijutus itin prastai, juos gali tekti pasiųsti atgal į bazes, o tai jau būtų didelis nuostolis.
U-2 pilotai gaudavo ir kitų rekomendacijų. Prieš misijas jie buvo raginami miegoti bent 10 valandų, tuomet 6 valandas lengvai sportuoti ir atsipalaiduoti. Sportui rekomenduotas plaukimas ir golfas, o atsipalaidavimui – šachmatai, kortos ir laikas su šeima. Kitaip tariant, prieš ilgas žvalgybos misijas reikėjo paruošti ir žarnyną, ir kūną, ir protą.
Na, o „Lockheed U-2“ tebėra naudojamas iki šiol, todėl bent dalis šių patarimų yra aktualūs ir šiuolaikiniams pilotams.
