Pasak mokslininkų, net ir po tiekos metų jis tebėra valgomas.
Sviestas glūdėjo maždaug 3,6 metrų gylyje ir jį Airijos Emlagho pelkėje aptiko durpių kasėjas Jackas Conway, kuris nedelsdamas radinį nunešė į Cavano grafystės muziejų.
Nors pelkių sviestas nėra itin retas radinys, šis pavyzdys unikalus, nes jis, palyginus su kitais, gan didelis, o tai reiškia, kad jis veikiausiai priklausė pasiturinčiam asmeniui.
Jis dar įdomus ir tuo, kad rastas trijų karalysčių sandūroje – Drakeratho regione – kuris tais laikais, kai sviestas užkastas, praktiškai buvo niekieno žemė.
„Tuomet šios pelkės buvo nepasiekiamos, paslaptingos vietos“, - The Irish Times sakė Andy Halpin iš Nacionalinio Airijos muziejaus. „Ji yra trijų atskirų karalysčių sandūroje, ir politiškai, galima sakyti, niekam nepriklausanti – čia viskas ir aiškėja.“
Dėl šių sąlygų ir dėl to, kad sviestas rastas be medinės dėžės – kas įprastai būdavo daroma, siekiant išsaugoti sviestą vėlesniam panaudojimui – radinį tiriantys mokslininkai mano, kad jis buvo užkastas kaip auka dievams ar kitoms dvasioms, prašant apsaugos.
Kitaip tariant, niekas šiaip nepamiršo apie sviestą pelkėje. Jis buvo paliktas tikslingai ir jo niekada neplanuota iškasti.
Nedėdavo druskos
Kai nebūdavo aukojamas dievams, pelkių sviestas dažniausiai būdavo užkasamas, siekiant ilgiau jį išlaikyti. Maždaug prieš 2000 metų žmonės į sviestą nedėdavo druskos ar dar kokių nors konservantų, tad jis gan lengvai sugesdavo, o užkasus mažai deguonies turinčioje vėsioje aplinkoje, jis išlikdavo ilgiau.
Nors pagal šiandienos standartus, tai atrodo kaip labai nepatikimas būdas, muziejaus mokslininkai, atlikę preliminarius naujai rasto gabalo paviršiaus tyrimus, sako, kad jis tebekvepia šviežiai.
„Jis kvepėjo kaip sviestas, kai palaikiau rankose, jos iš tiesų kvepėjo sviestu. Sviesto kvapas buvo netgi visame kambaryje“, – UTV Ireland sakė Cavano grafystės muziejaus kuratorė Savina Donoho.
Nors apibūdina maloniai, tačiau paties sviesto sudėtis dar neištirta, ir analizė dar bus atliekama, tad šią medžiagą sušlamšti gal ir nebūtų geriausia mintis. „Teoriškai ši medžiaga tebėra valgoma – bet nepasakytume, kad tai patartina“, – sakė Halpin.
Nors naujai rastas sviestas yra jaudinantis radinys dėl daugelio priežasčių – tarkime, radimo vietos ir apsaugos nebuvimo – tai nėra seniausias rastas pavyzdys.
2009 m. durpyno darbininkai rado 25 kilogramų ąžuolinę statinę, pilną pelkių sviesto Gilltowno pelkėje Kildare'o grafystėje, kuri, mokslininkų vertinimu, buvo užkasta prieš 3000 metų.
Rastas pelkių sviestas dabar laikomas Nacionaliniame Airijos muziejuje. Kol kas niekas nežino, ar jis bus pateiktas viešai apžiūrai.
