Baigęs fizikos studijas Vilniaus universitete, jis susidomėjo muzikologija ir apgynė daktaro disertaciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mokslininko teigimu, akustikoje fizikos net daugiau nei muzikos, rašoma pranešime spaudai.
Plačiąja prasme akustika yra mokslas apie garsus, tačiau jame persipina ir daug kitų mokslų. Bendroji akustika yra fizikos dalis. Kai garsas pasiekia ausis, susiduriame su anatomija ir fiziologija. Toliau keliaujantys nerviniai impulsai – jau psichologijos objektas: jei būtume robotai, kam nors dainuojant, girdėtume tiesiog atskirus garsus – harmonikas, tačiau mūsų protas jas sujungia į visumą.
„Akustinė fonetika – tai kalbotyros dalis. Architektūrinė akustika reikalinga tam, kad specialistai gebėtų projektuoti tinkamas koncertų sales, – vardija prof. R.Ambrazevičius. – Dar viena svarbi sritis – ultragarso akustika, kuri taikoma medicinoje. Yra ir kitų su muzika nesusijusių ar mažai susijusių atšakų, tarkime, triukšmo ar povandeninių laivų akustika.“
Anot mokslininko, tembrą, intonavimą, dikciją, balso patologijas ir kitas savybes galima atskleisti, paaiškinti ne skaitant natas, o tiriant akustikos „kardiogramas“.
„Kiekvienas balsis yra vis kitokios formančių sudėties ir būtent todėl mes juos suvokiame, atskiriame. Anglai, lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai tą patį balsį „a“ taria skirtingai. Šie skirtumai užrašomi ne natomis, o taip vadinamomis „kardiogramomis“. Kalbininkai jas naudoja tirdami kalbas, jų tarmes, – pasakoja prof. R.Ambrazevičius. – Dėl tarmių atsiranda ir skirtingi dainavimo ypatumai. Panagrinėjus sutartines paaiškėja, kad dainininkės stengiasi išgauti kuo šiurkštesnius sąskambius, o didžiausias efektas pasiekiamas tuomet, kai balsai skiriasi dviem pustoniais ar šiek tiek mažiau.“
Mokslininkas pirmasis Lietuvoje tyrė priebalsių, kurie akustiškai gerokai sudėtingesni nei balsiai, savybes. Pagal akustines „kardiogramas“ galima netgi spręsti, kas skiria skardžiuosius ir dusliuosius, kietuosius ir minkštuosius priebalsius.
Mums įprasta dvylikos pustonių gama, todėl visą girdimą muzikinę informaciją esame linkę įsprausti į jos rėmus. Jeigu tiriamai muzikai būdinga kitokia garsų sistema, atsiranda klausos iliuzijos.
Įdomių dalykų galima atrasti ir tyrinėjant įvairius garsų pamėgdžiojimus. Štai bandydami atkartoti lakštingalą žmonės iš viso šio paukščio skleidžiamų garsų srauto ištraukia tik tam tikras vokalizacijas ir sukuria savą logiką. Tiriant varpo garsų imitacijas paaiškėjo, kad lietuviai, lenkai ir estai pasirenka ne visai vienodus garsus, nes kiekviena kalba turi savų fonetinių ypatumų. Pavyzdžiui, estų skardieji priebalsiai mums skamba anaiptol ne skardžiai.
Pasak mokslininko, gyva muzika – tai netiksli muzika. Jeigu Vienos valsas būtų grojamas tiksliomis trimis ketvirtinėmis, būtų neįmanoma jo šokti. Netikslumai yra sistemingi, apibrėžiami tam tikrais atlikimo dėsniais, kurie skirtingai pasireiškia įvairiuose muzikos stiliuose. Matuojant garsų trukmes ir aukščius tuos dėsnius galima atskleisti ir sugalvoti, kaip pagyvinti mechaniškai tikslią kompiuterinę muziką.
Tyrimų rezultatus prof. R.Ambrazevičius taiko praktiškai Lietuvos ir užsienio vokalo mokyklose. Remiantis akustiniais grafikais galima išskirti vokalistų technikas, nustatyti intonavimo bėdas. Tokie tyrimai naudingi ir įvairių išmaniųjų programėlių kūrėjams, muzikos instrumentų gamintojams.
„Remiantis muzikos akustikos ir muzikos psichologijos tyrimų rezultatais galima kurti dainas, kurios patiktų klausytojams. Žinoma, paprastos formulės nėra, tačiau egzistuoja bendros taisyklės, padedančios teisingai dėlioti garsų sekas, kad šios būtų patrauklios mūsų ausims. Jomis jau dabar intuityviai naudojamasi kuriant popmuziką“, – teigia mokslininkas.
Prof. dr. R.Ambrazevičius darbų ciklą „Akustikos metodų plėtra muzikos ir kalbos tyrimuose“, kuris buvo pateiktas 2017 m. Lietuvos mokslo premijų konkursui, pristatė Lietuvos mokslų akademijoje.