„Mūsų [meteorito] pavyzdžiai buvo surinkti Antarktidoje XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Jie nukrito ten prieš šimtus ar tūkstančius metų“, – sako Dennisas Harriesas iš Friedrich-Schiller universiteto (Jena, Vokietija).
Vadinamųjų chondritinių meteoritų istorija siekia 4,6 mlrd. metų. Tuo metu mūsų planetų sistema tebuvo apie Saulę besisukantis didelis dulkių ir dujų, vadinamasis protoplanetinis, diskas.
D. Harriesas su kolegomis tyrė meteoritų sandarą ir rado mineralą karlsbergitą, pavadintą „Carlsberg Foundation“, danų alaus daryklos padalinio, finansavusio ankstesnius darbus, garbei.
Karlsbergitas yra retas chromo ir azoto junginys. Išmatavęs stabilių ir nestabilių azoto izotopų santykį, D. Harriesas išsiaiškino, kad šis santykis labai panašus į dabar tris ketvirtadalius Žemės atmosferos sudarančio azoto santykį. Tai kelia mintį, kad jų kilmė bendra, ir kad mūsų atmosferos azotas atsirado iš protoplanetinio disko.
D. Harriesas dar tyrė karlsbergito kristalų formą ir išsiaiškino, kad jie turėjo susiformuoti labai aukštoje temperatūroje, amoniako aplinkoje (Nature Geoscience, DOI: 10.1038/NGEO2339).
D. Harriesas su kolegomis tyrė meteoritų sandarą ir rado mineralą karlsbergitą, pavadintą „Carlsberg Foundation“, danų alaus daryklos padalinio, finansavusio ankstesnius darbus, garbei.
Žinoti Žemės formavimosi metu buvusią elementų molekulinę kompoziciją svarbu, pažymi Louis Le Sergeant d`Hendecourt iš Pietų Paryžiaus universiteto (Prancūzija). Tarkime, azotas gali būti kaip grynas azotas ar amoniako dujos, kuriose dar yra ir vandenilio. „Tai velnioniškai didelis skirtumas, ypač jei domimasi prebiotinėmis molekulėmis, tokiomis, kaip aminorūgštys“, – sako jis.
Grynas azotas yra stabilus ir reaguoja nenoriai, tad vargiai gali būti organinių molekulių šaltiniu, tačiau amoniakas reaguoja lengvai ir padeda formuotis gyvybės organinei chemijai. Taigi, atradimas, kad amoniako būta dar prieš mūsų planetos susiformavimą, gali kai ką papasakoti apie gyvybės atsiradimą – nors tai, ar jis padėjo paleisti prebiotinių molekulių formavimąsi, tebėra gryna spekuliacija.
„Amoniako buvimas galėjo veikti kaip aktyvus galiausiai gyvybę suformavusios chemijos ingredientas. Bet tarp amoniako buvimo ir gyvybės atsiradimo vis vien tolimas kelias“, – sako Hope Ishii iš Hawaii universiteto Manoa.
O ar galėjo azoto junginiai atsidurti kitose Saulės sistemos planetose? „Atrodo įmanoma, kad amoniakas ir organinės molekulės galėjo būti nuneštos į kitus kūnus, tokius, kaip Marsas ir Europa“, – teigia D. Harriesas.
