Daugelis mėgsta išgerti taurę vyno ar alaus bokalą su draugais darbo savaitės pabaigoje. Kai kuriems taurė virsta dviem, dvi – keturiomis ir taip toliau: žmogus tiesiog negali laiku sustoti, ir tai nėra toks jau retas reiškinys. Bet nevaržomos išgertuvės ne visada tampa alkoholizmu: kai alkoholis pradeda veikti gyvenimo planus, darbą, šeimą ar dėl jo patenkama į potencialiai pavojingas situacijas (pavyzdžiui, vairuojama, esant neblaiviam), kalbama apie piktnaudžiavimą. Tuo tarpu alkoholizmas – lėtinis susirgimas, kai žmogus praranda gebėjimą kontroliuoti gėrimo kiekį ir išsivysto atsparumas alkoholiui, tai yra, kad organizmas būtų patenkintas, jam reikia vis didesnės dozės.
Dabartiniais vertinimais, alkoholinė priklausomybė išsivysto 15% reguliariai išgeriančių žmonių. Mokslininkus ir gydytojus seniai kamuoja klausimas, kodėl ši liga paliečia vienus žmones, o kitų – ne. Labiausiai tikėtina, kad perėjimą nuo girtuoklystės prie alkoholizmo lemia kelių faktorių derinys – genetinių, fiziologinių (alkoholio vartojimas veika neurotransmiterių lygį ir keičia smegenyse esančių malonumo centrų darbą) ir socialinių. Tikslus atsakymas į priklausomybės mechanizmo susiformavimą iki šiol nerastas, tačiau nauji tyrimai šiokią tokią viltį teikia.
Pastaruosius 10–15 metų, eksperimentuodami su pelėmis ir žiurkėmis, tyrėjai nustatė genus, smegenų sritis ir chemines medžiagas, kurios svarbios priklausomybės susidarymo polinkiui. Tačiau mokslininkai susidūrė su problema: laboratorinių gyvūnų tyrimai parodė esantys nelabai pritaikomi žmonėms. Graužikų priklausomybę išgydyti pavyksta beveik visada, tačiau bandant su žmonėmis, šio efekto nelikdavo.
Pasak Linköpingo universiteto (vieno iš stambiausių Švedijos universitetų) neuropsichiatrijos profesoriaus Marcuso Hillingo, žiurkės ir pelės priklausomybės tyrimams tinka, problema ne čia. Jis iškėlė prielaidą, kad svarbesnis pats eksperimentų dizainas. Laboratoriniai gyvūnai dažniausiai būdavo laikomi narveliuose su įtaisyta specialia svirtimi, kurią nuspaudus, priešais tiriamąjį atsirasdavo priklausomybę sukelianti medžiaga. Šį dėsningumą graužikai kaip mat perprasdavo ir išmokdavo naudotis mechanizmu. Tad, kai gyvūnas galėjo rinktis tarp „gerti“ ir „negerti“, jis rinkdavosi pirmąjį variantą ir jiems išsivystydavo priklausomybė.
Visgi, M.Hillingo nuomone, priklausomybę turinčių pelių tyrimai niekaip nepadėjo atsakyti į klausimą, kodėl priklausomybė išsivysto tik 15% geriančiųjų. Kaip „The Atlantic“ rašo mokslo žurnalistas Edas Yongas, švedai tyrėjai išsprendė šią problemą, pateikdami gyvūnams pasirinkimą: jie galėjo gauti arba alkoholinio gėrimo, arba saldinto vandens – šis jiems irgi labai patinka. Taip eksperimentas pasidarė panašesnis į situaciją, kurioje yra žmogus bare: galima užsisakyti alkoholio, o galima kitą gėrimą.
Kaip paaiškėjo, kai žiurkės galėjo rinktis tarp alkoholio kokteilio ir nektaro, dauguma rinkosi pastarąjį – tai patvirtino keli M.Hillingo ir jo kolegos Erico Augier eksperimentai. O nuostabiausia, kad geriančių ir negeriančių graužikų santykis visada išlikdavo daugmaž toks pat: 15% ir 85% – tai yra, geriančių žiurkių dalis buvo tokia pati, kaip žmonių, kuriems išsivysto alkoholizmas.
Be to, pamėgusiems alkoholį gyvūnams pasireiškė tokie pat požymiai, kaip ir priklausomybę turintiems žmonėms: jie buvo pasirengę dėti daugiau pastangų, kad gautų išgerti, nei žiurkės blaivininkės, ir gėrė netgi tada, kai alkoholis buvo sumaišomas su karčiu skysčiu ar kai išgėrus būdavo paleidžiama elektros srovė. Panaši ir alkoholikų elgsena: jie geria, nors ir žino, kad tai jiems kenkia ir gali tapti mirties priežastimi.
Išsiaiškinę žiurkes gėroves ir žiurkes blaivininkes, mokslininkai ėmėsi ieškoti genų, kurie vienose veikė kitaip, nei kitose. Penkiuose iš šešių su priklausomybe siejamų smegenų zonų skirtumų nerasta, tačiau viename jie visgi buvo – migdoliniame kūne, porinėje struktūroje, kuri itin svarbi emocijų formavimuisi. Apie migdolinio kūno ir alkoholizmo ryšį žinota ir anksčiau: liga prislopina emocinį suvokimą, veikdama šimtų genų ekspresiją šioje smegenų dalyje.
Augieras ir Hillingas žiurkėse alkoholikėse aptiko anomaliai mažą kelių genų, reguliuojančių svarbiausio stabdančio neuromediatoriaus – gama-amino sviesto rūgšties (GABA) – ekspresiją. Konkrečiai, buvo mažiau aktyvus genas, pradedantis GABA atsargų neuronuose reguliavimui reikalingo fermento GAT3 gamybą. Dėl to GABA kaupdavosi migdolinio kūno neuronuose ir slopindavo jų aktyvumą. Mokslininkai spėja, kad visi šie cheminiai pokyčiai keičia baimės ir streso suvokimą, ir tai paaiškina įgimtą silpnybę alkoholiui. Siekdami patikrinti šią hipotezę, tyrėjai „išjungė“ GAT3 gamybą normalių, nepriklausomų nuo alkoholio, graužikų smegenyse. Kaip ir tikėtasi, gyvūnai ėmė labiau mėgti alkoholį, nei kitus gėrimus.
Tyrėjai teigia, kad tas pats mechanizmas veikia ir kitose gyvūnų rūšyse, įskaitant ir žmones. Norėdami tuo įsitikinti, mokslininkai ištyrė kelių alkoholizmu sirgusių donorų smegenis. Kaip ir žiurkėse, jų migdoliniame kūne aptiktas mažesnis GAT3 lygis. Remiantis leidinio Chemical & Engineering News informacija, šie rezultatai tokie perspektyvūs, kad dabar Hillingas ir jo kolegos bendradarbiauja su farmacijos kompanija, siekdami rasti jiems klinikinį pritaikymą. Potencialiai šis darbas gali padėti sukurti vaistus nuo piktnaudžiavimo alkoholiu, mano Šiaurės Karolinos universiteto Medicinos mokyklos neurobiologas Thomasas Kashas.
Švedų atliktus tyrimus ir juose panaudotus metodus teigiamai įvertino ir kiti mokslininkai – gali būti, kad šis darbas išties pakels alkoholizmo priežasčių paieškas į naują lygį. Tačiau kol kas priklausomybių gydymas tebelieka sudėtinga tema – bent jau dėl to, kad už jos slypi daugybė faktorių, o ne viena cheminių reakcijų grandinėlė.
Pavyzdžiui, Jutos universiteto Medicinos mokyklos mokslininkų eksperimentai rodo, kad polinkis priklausomybei gali būti susijęs su smegenų struktūros, vadinamos antgumbrio vadelėmis (epitalamo habenula) veikimu. Lateralinės (šoninės) jų dalies neuronus aktyvuoja negatyvūs stimulai – pavyzdžiui, bausmė už prasižengimą ar nusivylimas. Tyrėjai aptiko, kad pažeidus šią žiurkių struktūrą, jos pamėgdavo alkoholinius gėrimus labiau už vandenį, net jei po „išgertuvių“ gyvūnas jausdavosi blogai. Įprastai smegenys siunčia mums signalą: „stok, praeitą kartą pasekmės buvo siaubingos“, tačiau sutrikus vadelių veikimui, to neatsitikdavo. Tiesa, mokslininkai kol kas nežino, kas žmonėms gali pažeisti šios smegenų dalies darbą.
Kita, Kalifornijos universiteto San Franciske mokslininkų komanda, išsiaiškino, kad pernelyg į alkoholį įjunkusių laboratorinių graužikų elgseną galima keisti, keičiant genų, atsakingų už BDNF baltymą, ekspresiją: kai jo mažai, pelės negali kontroliuoti savo potraukio alkoholiui, tačiau jeigu jo lygis normalizuojasi, gyvūnai ir vėl jį vartoja saikingai. Ankstesni tyrimai irgi parodė BDNF ir alkoholinės priklausomybės ryšį. Ir tai tik keli pavyzdžiai; nemažai tyrimų, rodančių ir kitų smegenų zonų ir genų vaidmenį priklausomybės formavimuisi.
Su pelėmis ir žiurkėmis atliktų tyrimų rezultatus perkelti žmonėms sunku ir dėl to, kad žmonių alkoholio vartojimas labai dažnai būna susijęs su socialiniu kontekstu. Kai kuriais vertinimais, genetikos įtaka – kurią galima ištirti bandymuose su gyvūnais, – alkoholizmo išsivystymui yra mažesnė, nei 60%. Tačiau lygiagrečiai su ja veikia ir kiti faktoriai: stresas, psichologinės problemos, gerianti kompanija arba atvirkščiai, vienatvė ir nuobodulys. Reikšmę gali turėti netgi rasė: manoma, kad azijiečiai prasčiau nei europiečiai skaido alkoholį dėl vieno fermento trūkumo.
Kol mokslininkai nenustatė kelių „pagrindinių“ genų ar cheminių junginių, lemiančių priklausomybės išsivystymo riziką (tai kol kas dar nelabai artima perspektyva), medikamentinių alkoholizmo gydymo būdų nėra. Tačiau yra kovos su priklausomybe programos, kurių rezultatai, beje, tikrai nėra vienareikšmiški.
Remiantis JAV šaltinio, skirto reabilitacijos po priklausomybės, statistika, 1 iš 3 žmonių piktnaudžiavusių alkoholiu, besikreipusių pagalbos ir ją gavusių, nuo alkoholio vartojimo susilaiko metus; dalis besigydžiusių visgi išgeria, tačiau po mažiau, nei anksčiau.
Kaip ir depresijos atveju, geriausi yra medikamentinį ir psichologinį gydymą derinančių metodikų rezultatai. Platus COMBINE (Combining Medications and Behavioral Interventions for Alcohol Dependence) tyrimas, vykdytas JAV kelis metus nuo 1997-ųjų, parodė, kad psichologinės pagalbos sulaukdavę pacientai ilgiau išsilaikydavo neišgėrę, net jei vietoje poreikį išgerti mažinančio naltreksono gaudavo placebo.
Tuo tarpu tarp kito vaisto, akamprosato (prek. pav. Campral), dažnai naudojamo prieš alkoholizmą, teigiamo poveikio eksperimente neaptikta. COMBINE parodė, kad nėra universalios, visiems tinkamos, gydymo schemos: pavyzdžiui, kai kada dažnų pokalbių su gydytoju ir motyvacinės terapijos efektas buvo ne menkesnis, nei kelios konsultacijos ir vaistų vartojimas.
„Tabletės nuo alkoholizmo“ paieškas apsunkina tai, kad dauguma reikiamą poveikį turinčių vaistų priklausomybę sukelia patys – pavyzdžiui, GABA receptorius veikiantys benzodiazepinai. Jie gali būti trumpalaikis, taktinis, tačiau ne ilgalaikis, strateginis problemos sprendimas. Beje, Hillingo tyrimai teikia šiokią tokią viltį, pažymi Atlantic, – kad prieš priklausomybę gali veikti preparatai, galintys GABA lygį keisti švelniau. Tokie preparatai jau kuriami, ir švedas mokslininkas tikisi išbandyti jį su savo priklausomomis nuo alkoholio žiurkėmis.
