Kai kurie guldė galvas, esą Atlantą padengęs sniegas – netikras: jį kaip chemikalų mišinį išpurškė iš lėktuvų. Internetinėje erdvėje netikro sniego gandas plito pandeminiu greičiu. Kai kurie atvirai kliedėjo, kad virš Atlantos kažkas pabarstė ne šiaip chemikalų, o psichoaktyviųjų medžiagų ar net nanorobotų.
O ką dar galvoti, kai kaitini, iš pažiūros, normalaus, puraus sniego gniūžtę, o ji – netirpsta?
O ką dar galvoti, kai kaitini, iš pažiūros, normalaus, puraus sniego gniūžtę, o ji – netirpsta? Juk mes tikimės, kad pakaitinus gniūžtę atvira ugnimi, ši pradės irti, dribti gabalais ir tirpti į vandenį. O to amerikietiškame sniege nebuvo. Kaitinama gniūžtė pradėdavo trauktis. Ir nė lašo vandens.
Be to, susitraukęs sniegas pradėdavo svilti ir dengtis suodžiais. Lyg gniūžtė būtų sulipdyta ne iš ledo snaigių.
Paslaptingąjį fenomeną paaiškinti ir pademonstruoti ėmėsi gerai matytas veidas – populiariosios astronomijos virtuozas Philas Plaitas (ex „Bad Astronomy“).
Ir iš tikrųjų: susilipdęs sniego gniūžtę iš kieme pūpsojusio sniego, P. Plaitas pakaitino ją paprasčiausiu žiebtuvėliu. Sniego gniūžtė pradėjo trauktis ir svilti. Bet šiukštu ne tirpti. Maža to, liepsnos vietoje sniego gniūžtė įdubo. Bet ne aptirpo ar visai ištirpo.
„Kas darosi? – atvirai klausia mokslininkas. Ir čia pat atsako. – O vyksta du logiški ir žemiški dalykai. Pirma, sniegas vis dėlto tirpsta. Jis virsta iš kieto į skystą. Bet kur tada, po perkūnais, dingsta tas vanduo? Jis nevarva, negaruoja, nėra jokios sublimacijos (kai ledas tirpdamas „praleidžia“ skysto būvio stadiją ir išsyk virsta garais). Kur visa tai?“
Anot Ph. Plaito, visa tai vyksta... sniego gniūžtėje. Liepsnos ištirpdytą vandenį sugeria gniūžtę sudarantis sniegas. Tad vanduo niekur nedingęs – jis tebėra sniego gniūžtėje. Jį sugėrė snaigės.
Gerai. O iš kur tos nudegimų žymės ant sniego? Iš kur suodžiai? Pasirodo, svilėsius ant sniego gniūžtės palieka paprasčiausias butanas. C4H10. Jo pripildomi žiebtuvėliai. Butanas – organinės kilmės junginys. Tiksliau, butanas – angliavandenilis. Kai jį degini, jis reaguoja su deguonimi ir išsiskiria anglies dvideginis (CO2) bei vanduo (H2O).
Degimo metu ne visas butanas sudega – dalis jį sudarančių anglies atomų persiformuoja į suodžius. Suodžiai – sudėtinga anglies molekulė. Juodos spalvos ir sugerianti šviesą. Tik tuos suodžius ant tirpdomos sniego gniūžtės palieka ne sniegas, o žiebtuvėlio dujos, ne visai sudegusios.
„Štai jums ir netikras sniegas, – reziumuoja P. Plaitas. – Jis visiškai tikras. Netikite? Įrodysiu, padarydamas tai, ko niekas iki šiol tuose internetiniuose vaizdo siužetuose nedarė – leisdamas sniegui tirpti. Žiūrėkite.“
