Pain Ailendo ir Tvaitso ledynai iš esmės yra vadintini ilgomis ledo upėmis. Lygiai, kaip ir upės, jie kaupia vandenį, kuris vėliau į kažkur patenka. Antarktidos ledynai renka vandenį iš didžiųjų Antarktidos ledo plokščių, dengiančių visą žemyną. Ledo kiekis, galintis patekti į Pain Ailendo ledyną ir vėliau nusprūsti į vandenyną, vidutinį pasaulinį jūros lygį galėtų pakelti maždaug 45 centimentrais.
Pain Ailendo judėjimo greitis didėja. Jo ledyninis šelfas – ant vandens paviršiaus plūduriuojanti dalis – nuo 1973 iki 2010 metų – savo judėjimo greitį padidino 75 procentais.
„Taip yra dėl šiltesnio vandens priešais šelfą“, – sakė išsamius ašigalių ledo tyrimus atlikęs Kalifornijos universiteto Irvine klimatologas Ericas Rignotas.
„Žinome, kad kai kuriais santykinai vėsesniais metais tirpsmo greitis sumažėdavo, o ledynų judėjimas sulėtėdavo. Šiltais metais ledynas juda tikrai greitai“, – sakė mokslininkas.
Devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Pain Ailendo ledynas kasmet prarasdavo maždaug tiek ledo, kiek ir „užaugdavo“. Vėliau pusiausvyra išnyko – jis pradėjo nebekontroliuojamai nykti.
Maždaug 150 km į pietvakarius nuo Pain Ailendo yra Tvaitso ledynas, taip pat vis daugiau ir daugiau ledo nustumiantis į vandenyną.
Per šį ledyną į vandenyną nukeliauti galinčio ledo kiekis pasaulinį jūros lygį galėtų pakelti daugiau nei 60 centimetrų.
Kadangi Tvaitso ledynas yra apie 120 km pločio ir nėra apribotas slėnio taip, kaip yra Pain Ailendo atveju, jo greitėjantis judėjimas į vandenyną gali nunešti kur kas didesnius ledo kiekius.
„Abu šie ledynai laisvai galėtų judėti 2-3 kartus greičiau – tą rodo mūsų modeliai. Jeigu Pain Ailendo šelfas suskilinėtų, ledynas į tai reaguotų pagreitėdamas 2-3 kartus“, – sakė E.Rignotas.
Tvaitso ledynas paskutinį kartą augimo ir tirpsmo pusiausvyroje taip pat buvo devintame dešimtmetyje, tiesa, vėlesnis jo judėjimas nebuvo toks dramatiškas, kaip Pain Ailendo atveju.
Šiemetiniai daugiausiai žiniasklaidos dėmesio susilaukę Antarktidos ledynų trupėjimo įvykiai Pain Ailendo ir Tvaitso ledynams didelės įtakos neturėjo – pokyčiai įvyko teritorijose, kurios su pastaraisiais nėra per daug susiję. Tačiau ledynų judėjimas mokslininkams suteikia galimybę įvertinti, kaip Antarktidos ledynai gali sureaguoti į staigius pokyčius ir kaip gali atrodyti šimtų Antarktidos ledynų irimas.
„Antarktidoje nėra ledynų, kurie ištirpinamo ledo kiekiu bent priartėtų prie Pain Ailendo ar Tvaitso. Šiuo metu jie yra didžiausi Antartidos ledo tirpintojai“, – sakė E.Rignotas.
