Vidmantas Tomkus – Lietuvos aerokosmoso asociacijos direktorius vienas pagrindinių Lietuvos kosmoso veiklų iniciatorius ir skatintojas, paskyręs daug laiko bei pastangų, kad Lietuva taptų kosmoso valstybe.
V.Tomkui ilgą laiką teko dirbti su įvairiomis telekomunikacijų technologijomis ir viena iš rūšių – ryšiu tarp palydovų technologija. Su šia technologija jis susijęs beveik 20 metų, nuo 1998 m., kai buvo įgyvendintas radijo stoties M-1 signalų perdavimas per palydovą ir paskirstymas į siųstuvus Lietuvoje.
Mažai šaliai, kaip Lietuvai, tokią veiklą vystyti atrodė neįmanoma. Todėl tikėjimo pradedant veiklą buvo nedaug
Tai ilgainiui tapo įmonės veikla, kurios pagrindinis tikslas buvo aptarnauti klientus esančius šalyse, kuriose blogai išvystyta ryšių infrastruktūra. Apie 2008 metus buvo pradėta dirbti su Europos kosmoso programomis, kartu su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra dalyvavo pasiruošime stojant į Europos kosmoso agentūrą.
Reikia mokėti nugalėti žmonių abejingumą ir nepasitikėjimą
„Kosmosas visada būdavo siejamas su didžiųjų valstybių didelėmis karinėmis ar tarnybos programomis, visi žinojo, kad tai kainuoja milijardus ir mažai šaliai, kaip Lietuvai, tokią veiklą vystyti atrodė neįmanoma. Todėl tikėjimo pradedant veiklą buvo nedaug“, – pripažino Vidmantas Tomkus.
Pirmųjų lietuviškų palydovų paleidimas į kosminę orbitą reikalavo daugybės darbo. Nors patys palydovai buvo nedideli, bet nuveiktas darbas tikrai svarus.
„Dalyvavo pora didžiausių Lietuvos universitetų – Vilniaus universitetas ir Kauno technologijos universitetas, daug jaunimo ir rėmėjų. Projektas buvo suorganizuotas rėmėjų ir universitetų lėšomis, tai nebuvo kažkokia valstybinė programa“, – prisiminė V.Tomkus.
Jis pats turėjo galimybę padėti tiek palydovo konstravimo, tiek paleidimo procese, nes reikėjo surasti, kas galėtų tą palydovą nugabenti į kosmosą, atlikti daugybę patikrinimo procedūrų, bandymų. Šiais klausimais V.Tomkui teko bendrauti su Nacionaline aeronautikos ir kosmoso administracija (angl. NASA – National Aeronautics and Space Administration) atstovais, po to buvo pasirašyta sutartis su viena iš privačių bendrovių, kurie turėjo sutartį su NASA dėl krovinių gabenimo į tarptautinę kosminę stotį. Tokiu būdu projektas per porą metų virto realybe. Du palydovai „LitSat-1“ ir „LituanicaSat-1“ buvo paleisti į kosmosą, kur sėkmingai atliko numatytas užduotis.
Šių palydovų paleidimas į kosmosą turėjo didžiulį rezonansą viešojoje erdvėje. Visuomenė plačiai sužinojo apie vieną iš kosmoso veiklų – palydovo kūrimą, svarbą ir reikalingumą, kosmoso veiklų naudingumą. Lietuva tapo kosmoso valstybe, visuomenė turėjo galimybę pakeisti požiūrį į kosmoso veiklas iš gana riboto į gana entuziastingą ir pritariantį.
Trūksta tvaraus bendradarbiavimo tarp valdžios, mokslo ir verslo
V.Tomkus veikia kaip katalizatorius visuose Lietuvoje su kosmosu susijusiuose procesuose, jo dėka vyksta apsikeitimas progresyviomis idėjomis tarp mokslo, verslo ir valdžios įstaigų, dėl skirtingų mokslo įstaigų bendradarbiavimo stiprinimo, dėl mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimo. V. Tomkus bendradarbiaudamas su valdžios įstaigomis prisidėjo prie Lietuvos bendradarbiavimo su Europos kosmoso agentūra ir NASA vystymo, sutarčių su jomis pasirašymo, bepiločių orlaivių naudojimo ir naudojimosi jais taisyklių parengimo.
V.Tomkus, kalbėdamas apie verslo, mokslo ir valdžios bendradarbiavimą kaip vieną iš didžiausių problemų išskiria tai, kad jis nėra tvarus. Kiekviena sritis, ar tai būtų valdžios institucijos, ar tai būtų mokslo įstaigos ar verslo įmonės, dažnai turi skirtingus tikslus, todėl aukštųjų technologijų produkcijos kūrimas netgi turint pakankamai žmogiškųjų resursų ir patirties vis tiek užtrunka 2 – 3 metus. O norint pradėti plėtoti naują sritį, tam reikia kelerių ar net dešimties metų.
Lietuvos aerokosmoso asociacijos direktorius mano, kad Lietuva turėtų stengtis būti „smaigalio viršūnėje“, stengtis konkuruoti savo žiniomis, patirtimi, technologijomis.
„O tam vis dėlto reikia realių pasiekimų. Ir tas kelias nuo mokslo iki gaminio užtrunka, tad svarbiausia atrasti, identifikuoti ilgalaikius tikslus, įtikinti visuomenę, kad tikrai jų reikia siekti. Verslas neinvestuoja 5 ar 10 metų į priekį, geriausiu atveju 2 – 3, nes neturi tokių pajėgumų. Tai irgi mažina susikalbėjimą ir sunkina tikslų siekimą, nors čia esama ir gerų pavyzdžių – IT, lazeriai, biotechnologijos – jie turėjo didesnį įdirbį, neatsirado tuščioje vietoje, moksliniai tyrimai buvo atliekami jau prieš 30 – 40 metų“, – teigia jis.
Tam, V. Tomkaus nuomone, reikia kurti tokią inovacijų ekosistemą, kuri leistų eksperimentuoti ir rizikuoti. „Reikia kurti startuolius, leisti jiems bandyti, leisti jiems dirbti galbūt visiškai nežinomose srityse. Keli iš jų dažniausiai vis tiek iškyla ir duoda tą siektą proveržį, kuriuo galima didžiuotis“, – mano Vidmantas Tomkus.
