Vienas iš sensacingiausių atradimų, padarytų siunčiant robotus zondus į išorines Saulės sistemos planetas, yra tas, kad kai kurių didesnių palydovų pluta ne tik sudaryta iš ledo, bet po jų lediniu paviršiumi gali būti milžiniški vandenynai, apimantys visą palydovų branduolį.
„Voyager“ duomenys rodo, kad Urano mėnuliuose Ariel, Umbriel, Titania ir Oberon gali būti ne tik vandens, bet ir ištisi vandenynai.
Naujasis NASA tyrimas, kuriuo remiamas Nacionalinių akademijų 2023 m. planetų mokslo ir astrobiologijos dekadinis tyrimas, yra dalis pastangų atrasti daugiau informacijos apie Saulės sistemą ir pateikti kriterijus būsimoms misijoms.
Šiuo atveju mokslininkai naudojo „Voyager 2“ duomenis kartu su antžeminiais 1980-ųjų stebėjimais, kad daugiau sužinotų apie didesnių Urano palydovų struktūrą.
Pasak NASA, jau anksčiau buvo įtariama, kad didžiausias palydovas, pavadintas Titania, gali būti pakankamai didelis, kad išlaikytų tiek šilumos, susidarančios dėl radioaktyviųjų elementų skilimo, jog užtektų susidaryti skystam vandeniui. Tačiau buvo manoma, kad kiti trys palydovai tam yra per maži.
Kad tai patikrintų, komanda sukūrė kompiuterinius modelius, į kuriuos įtraukė NASA misijų „Galileo“, „Cassini“, „Dawn“ ir „New Horizons“, atsiuntusių duomenis apie Saturno palydovo Encelado, Plutono ir jo mėnulio Charono bei Ceres chemiją ir geologiją, rezultatus.
Tyrimas parodė, kad Urano palydovų išorinė pluta yra akyta, todėl ji yra pakankama izoliacija, kad sulaikytų šilumą, išsiskiriančią iš uolinių dangų, ir jos pakanka vandenynams palaikyti. Tiesą sakant, Titanios ir Oberono vandenynai gali būti pakankamai šilti, kad juose galėtų egzistuoti gyvybė. Iš penkių didžiausių palydovų tik Miranda pasirodė esanti per maža, kad išlaikytų šilumą, reikalingą vandens telkiniui neužšalti.
Be šilumos lygties, šie vandenynai už savo egzistavimą gali būti dėkingi amoniakui ir kitiems chloridams, kurie veikia kaip antifrizas. Šios žinios taip pat padeda misijos planuotojams kurti spektrometrus, skirtus mūsų Mėnulio tyrimams.
